Besižiebiančių vilčių metas
Tokias prognozes „Verslo žinioms“ dėsto žinomiausi šalies ekonomistai. Vienas pagrindinių klausimų, pastaruoju metu jaudinančių ir verslą, ir gyventojus, – kada sustos kilti palūkanos, dar svarbiau – kada jos ims mažėti?
Kone kiekvienas Europos centrinio banko (ECB) posėdis šiemet baigdavosi nuviliančia žinia – palūkanos vėl padidintos.
Tiesa, vasaros pabaigoje buvo tikimasi, kad rudenį ties 4% riba bus nuspaustas stabdis. Kol kas viltys pildosi – praėjusią savaitę ECB paliko palūkanas nepakeistas, pripažindamas, kad per didelė infliacija išliks „pernelyg ilgai“. Po dešimties iš eilės palūkanų kėlimų ECB padarė pauzę arba ir užbaigė palūkanų kėlimo ciklą.
Lietuvos ekonomistų prognozės dėl tolesnio palūkanų likimo kiek skiriasi: vieni mano, kad bazinės palūkanų normos daugiau nebus didinamos, o pirmas mažinimas bus ne anksčiau kaip kitų metų vasarą, kiti tikisi jas mažėsiant 2024 m. pavasarį ar jau žiemos pabaigoje. Didžiausią grėsmę šiam scenarijui šiuo metu kelia paaugusios naftos kainos dėl stiprėjančios įtampos Viduriniuose Rytuose.
Belaukiant Valstybės duomenų agentūros duomenų apie 2023 m. trečiojo ketvirčio bendrojo vidaus produktą (BVP), ekspertai vieningai pastebi, kad ir trečiąjį ketvirtį, ir per visus šiuos metus BVP pokytis suksis apie nulį, greičiausiai bus lengvai neigiamas. Bet kitąmet jau numatomas šioks toks ūgtelėjimas.
Pasak Žygimanto Maurico, „Luminor“ banko ekonomisto, Lietuvos ekonomika ir toliau demonstruoja įspūdingą atsparumą nepalankiems išorės sukrėtimams. Energetinių produktų kainų šuolis, išaugusios palūkanų normos, neigiamos Rusijos karinės invazijos Ukrainoje pasekmės tik sulėtino, bet nesustabdė Lietuvos ekonomikos garvežio. Teigiamai išsiskiriame ne tik ES, bet ir Baltijos šalių kontekste.
Lietuvos ekonomiką į priekį traukia itin spartų augimą demonstruojantis aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektorius, o tai lemia tiek spartus vietos kapitalo įmonių augimas (vienaragiai), tiek pritraukiamos užsienio investicijos, tiek Baltarusijos įmonių persikėlimas į Lietuvą.
Įspūdingą augimą demonstruoja IT ir finansinių paslaugų sektorius – jo eksportas per pastaruosius ketverius metus išaugo 4 kartus.
Tiesa, ekonomikos augimą kol kas vis dar slopino mažėjantis gyventojų vartojimas – mažmeninė prekyba rugsėjį buvo 3,1% mažesnė nei prieš metus. Nors vartotojų lūkesčiai spalį šiek tiek sumenko, tačiau, pasak Nerijaus Mačiulio, „Swedbank“ vyr. ekonomisto, jie išlieka geresni nei daugelyje ES šalių. Tai daugiausia susiję su teigiamomis tendencijomis darbo rinkoje ir mažėjančia infliacija, kuri spalį nukrito iki 3%.
„Visus šiuos metus Lietuvos BVP labai palaiko valstybės investicijos į inžinerinius tinklus (kelius, tiltus, elektros infrastruktūrą), kurios yra išaugusios beveik trečdaliu, tačiau matome gana aktyvias ir privataus sektoriaus investicijas“, – aiškina ekonomistas.
Lietuvos pramonės apimtis stabilizavosi, tačiau kol kas dėl silpnų eksporto rinkų sunku tikėtis spartaus atsigavimo ir augimo spurto. Vis dėlto Aleksandras Izgorodinas, „Citadele“ banko ekonomistas, mano, kad šalies gamintojai jau pasiekė dugną ir nuo jo atsispyrė, todėl jis įžvelgia šviesą tunelio gale. Nors trečiąjį ketvirtį gamybos apimtis pramonėje mažėjo, bet dėl gamybos atsigavimo energijai imliose šakose ir stabilizacijos medienos bei baldų šakose rugsėjį fiksuotas mažiausias gamybos kritimo tempas nuo pat 2023 m. pradžios.
Pasak jo, rugsėjį Lietuvos pramonės optimizmo lygis pasiekė 8 mėnesių aukštumas. Atsargų lygis pramonės sektoriuje pasiekė žemiausią lygį per paskutinius 10 mėnesių ir mažėja penktą mėnesį iš eilės. Gamintojų prognozės dėl gamybos apimčių 3 mėnesius į priekį rugsėjį buvo geriausios per pusmetį.
Euro zonoje vyraujantis pramonės nuosmukis per artimiausią pusmetį sukels recesiją ir būtent tai gali paskatinti ECB pradėti mažinti bazines palūkanų normas jau iki kitų metų vidurio.
Žvelgdama plačiau į ES ekonomikas, Indrė Genytė-Pikčienė, INVL vyr. ekonomistė, konstatuoja, kad jos susiduria ne tik su cikliniais aukštų palūkanų normų, smukusio vartojimo ir vangesnės investicijų paklausos iššūkiais. Europa išgyvena brangų energetinės transformacijos etapą, be to, nėra pajėgi apsirūpinti vietinėmis pramonės žaliavomis, daug kritinių žaliavų tenka importuoti, o tai didina regiono pažeidžiamumą pasaulyje ryškėjant deglobalizacijos ir geopolitinės poliarizacijos tendencijoms.
Su didžiausiomis rizikomis šiemet susidūrė pagrindinė Lietuvos eksportuotoja – apdirbamoji gamyba. Tačiau šiame sektoriuje randasi prošvaisčių – jos produkcijos apimties dinamika vasarą pradėjo stabilizuotis, sektorius nesumažino savo potencialo.
VŽ nuomone, būtent eksportuotojai dabar yra žemo starto pozicijoje: anot ekonomistų, ji yra savotiškos suspaustos spyruoklės būsenos. O jų įdirbis ir potencialas leis pirmiems sureaguoti į atsigaunantį kertinių rinkų apetitą.
