Akiratyje – nemokūs klientai
Nemokių kompanijų augimo tendenciją atspindi naujausios „Allianz Trade“ įmonių nemokumo ataskaitos duomenys. Šis reiškinys būdingas ir Europai, ir likusiam pasauliui.
Grzegorzas Sielewiczius, „Coface“ vyriausiasis ekonomistas Vidurio ir Rytų Europai, komentuoja, kad 2020 m. ir 2021 m. pandemijos metais verslo nemokumo atvejų sumažėjo visame pasaulyje dėl masinių paramos priemonių, kurias įdiegė dauguma vyriausybių. Tačiau pastaruoju metu fiksuojama vis daugiau verslo nemokumo atvejų.
Sauliaus Žilinsko, UAB „Creditreform Lietuva“ direktoriaus, teigimu, įtakos ekonominiams Europos šalių verslo rezultatams turėjo ir Rusijos 2021–2022 m. sukelta ekonominė žaliavų krizė bei agresija prieš Ukrainą. Nors iš dalies tai skatina karo pramonės vystymąsi, dėl įvairių neapibrėžtumų gyventojai vis mažiau linkę išlaidauti. Nuo to kenčia vidaus rinkos vartojimas, o tai sukelia recesiją.
Kadangi ES šalys labai susijusios verslo ryšiais, smukimas vienoje valstybėje sukelia sniego gniūžtės efektą ir kitose. Štai paklausos smukimas Vokietijos rinkoje iškart atsiliepė Lietuvos sektoriams, eksportuojantiems į šią rinką, pvz., baldininkams. O mažėjant užsakymų su problemomis ima susidurti ir eksportą aptarnaujantys verslai – transportininkai ir kt.
Pastebėta, kad tarp Vakarų Europos šalių nemokumo atvejų ypač padaugėjo JK. Ten augimas fiksuotas 2021 m. pabaigoje ir vis dar tęsiasi. Prancūzijoje ikipandeminis lygis jau viršytas, tačiau Vokietijoje jis tebėra dešimtadaliu mažesnis, nors jau keliolika procentų didesnis nei prieš metus. Pastarojoje šalyje tarp bankrutuojančių dabar dominuoja jauni verslai, kuriems iki 6 metų. Bankrotų aktyviai daugėja apdirbamojoje pramonėje, taip pat statybų pramonėje.
Palyginti nedaug nemokumo atvejų išlieka Italijoje. „Tai daugiausia galima paaiškinti tuo, kad ekonomikos pablogėjimas nėra labai didelis, ekonomiką palaiko turistų srautų atsigavimas. Be to, tebeveikia likvidumo rezervai ir investicijos, prie kurių prisideda ES pinigai“, – vardija „Coface“ ekonomistas.
Vakarų Europoje daugiausia bankrotų fiksuojama paslaugų sektoriuje, po jo – prekyba, prie kurios priskaičiuojamas ir apgyvendinimo bei maitinimo sektorius. Toliau eina statybų sektorius, o mažiausiai bankrotų fiksuota gamyboje.
Vidurio ir Rytų Europoje nemokių įmonių skaičius auga daugiausia Vengrijoje ir Lenkijoje. Pirmojoje per pastaruosius keturis ketvirčius ekonomika patyrė techninį nuosmukį, o infliacijos rodikliai pasiekė aukščiausią lygį ES, o, pasak G. Sielewicziaus, Lenkijoje įmonių nemokumą lemia ne tik pablogėjusios ekonominės sąlygos, bet ir teisiniai pokyčiai. Pandemijos metu buvo įvestos specialios procedūros įmonėms, turinčioms likvidumo problemų.
„Šios procedūros tapo labai populiarios, nors didelė jų dalis nepadeda įmonėms atkurti efektyvios veiklos“, – aiškina ekonomistas.
Pasak S. Žilinsko, atskirose valstybėse bankrotų statistika priklauso ne tik nuo ekonominės šalies verslo sveikatos, tačiau ir nuo konkrečioje valstybėje galiojančių ar naujai priimamų teisės aktų, kaip tai atsitiko Lenkijos atveju. Taip pat nuo to, kaip sunku ar lengva yra bankrutuoti, ar net nuo to, kaip šalyje žiūrima į bankrotą.
Žvelgdami į artimiausią ateitį, specialistai vardija keletą veiksnių, turėsiančių didžiausią įtaką bankrotų skaičiui. Tai – mokesčių administratorių veiksmai, siekiant susigrąžinti skolas. Pavyzdžiui, Lietuvoje VMI ir „Sodrai“ tenka daugiau kaip pusė visų iškeltų bankroto bylų.
Tai priklausys ir nuo to, kaip klostysis situacija su skolų atidėjimais – iki šiol atidėti skolą buvo nesudėtinga, tačiau pastaruoju metu mokesčių administratorių tolerancija tam mažėja.
Taip pat didelę įtaką turės ir ateinanti žiema. Jei ji bus atšiauri, sukils energijos resursų kainos. Vadinasi, kentės energetikai imlūs verslai, o gyventojai, turėsiantys daugiau susimokėti už šildymą, apsikarpys vartojimo apetitą.
Dar vienas svarbus veiksnys – Kinijos ekonomikos lėtėjimas. Jis labai juntamas ir didžiosiose Europos ekonomikose, kurių eksportas į Kiniją sudaro didelę šių šalių (pirmiausia Vokietijos) užsienio prekybos dalį.
Specialistų – įmonių mokumo rizikos vertintojų – patarimai, kaip nepatekti į neatsiskaitymo žabangus, lyg ir ne nauji, tačiau dabartinio neapibrėžtumo laikotarpiu ypač aktualūs. Senas, jau kone patarle virtęs patarimas nedėti kiaušinių į vieną kraitelę nuo partnerių nemokumo ar šiaip neatsiskaitymo išgelbėjo gausybę įmonių, pasirinkusių verslo diversifikavimo kelią, t.y. nepriklausyti nuo vieno užsakovo ar pirkėjo.
VŽ rašė, kad kol prekinių kreditų draudikai yra linkę prisiimti riziką už gana žemą kainą, kreditų draudimo ekspertai įmonėms pataria apsidrausti nuo pirkėjų nemokumo, o jei bendrovė dirba už ES ribų, ragina apsidrausti ir nuo politinės rizikos.
Prekinių kreditų draudimas suteikia prekes parduodančioms bendrovėms draudimo apsaugą nuo pirkėjų nemokumo, bankroto bei nesąžiningumo (tyčinio vengimo atsiskaityti) ir dėl to galimų nuostolių, kurių kreditorius gali patirti, jeigu jo prekių ar paslaugų pirkėjas neįvykdytų savo prievolės. Ši paslauga teikiama tiek vidaus, tiek eksporto rinkose dirbančioms įmonėms.
Tačiau, VŽ nuomone, šiuo atveju verta įsiklausyti ir į dar vieną patarimą ar perspėjimą – net jei įmonė apsirūpinusi prekiniu kreditų draudimu, partnerių mokumo priežiūros tai šimtu procentų nepakeičia – tai liudija ir 2008 m. krizė. Todėl siūloma atidžiau sekti partnerių, su kuriais prekiaujama, ekonominę būklę, o jei pasimatytų pirmieji susirūpinimą keliantys ženklai, reaguoti kaip galima greičiau.
