Inžinierių trūksta, bet vietoj sprendimų – tik popierių pakilnojimas
Ir išties, apie siekį iš esmės „sutvarkyti“ Lietuvos švietimo sistemą, mokytojo profesiją paversti prestižine, norą pasukti mokslą taip, kad šalyje būtų rengiami reikalingiausių specialybių atstovai, girdime ne vienerius metus. Bandymų padėtį keisti buvo, tik nesėkmingai. Apie dar vieną pertvarką išgirdę verslų vadovai stebisi: kodėl kas kartą, kai bandoma vykdyti kažkokią reformą ir padaryti taip, kad, esą būtų geriau, niekas nesiklauso tos pusės, į kurią kreipsis inžinerinius mokslus baigę jaunuoliai – verslo.
Štai ir dabar situacija analogiška: kolegijų vadovai per daugelį metų susitarė su skirtingų sričių įmonėmis, bendromis jėgomis įrengė ugdymui skirtą erdvę, nugludino praktinio mokymosi procesus. Įmonės taip savotiškai užsitikrino, kad jų duris pravers ne šiaip „žali“ specialistai, o žmonės, spėję susipažinti su profesija iš esmės. Ir štai jie kone paskutiniai išgirsta, kad kelerių metų darbas – šuniui ant uodegos. Pertvarką norima vykdyti taip greitai, kad į vieną aukštąją mokyklą įstoję studentai baigs jau kitą, o atsakymų, kas nutiks su mokymo baze, sutartimis, įrengtomis klasėmis, dirbtuvėmis – kol kas nėra.
Argumentų tokiai pertvarkai stinga: esą kolegijos neatitinka keliamų reikalavimų. Tą girdėdami galvas kraipo visi: ir absolventų netrūksta, ir stojančiųjų gausu, ir studijos kokybiškos, ir darbo rinka kaskart sėkmingai papildoma.
Įmonių vadovai neslepia: priėmus į darbą absolventą, tenka metus–du investuoti į jo tinkamą praktinį paruošimą specialybei. Todėl kuo anksčiau šis procesas pradedamas, tuo mažiau įmonei kainuoja šviežias specialistas ir plačiau jam atveriamos durys įsidarbinant. Tad ne viena inžinerinių mokslų specialybių studentus ugdanti įstaiga dėstytojais tapti kviečia verslo atstovus, galinčius pasidalinti pačiomis šviežiausiomis ir reikalingiausiomis žiniomis. Kas nutiks su šia tvarka, jau tapusia tradicija, irgi nežinia.
Ir ranka numoti į eilinę švietimo sistemos pertvarką paprasčiausiai NEBEgalima. Pernelyg ilgai, perspėja verslininkai, buvo žaidžiama kažką sujungiant-atjungiant-išjungiant. Jau šiandien įmonės, kurios visomis išgalėmis bando nusisamdyti inžinierių, skėsčioja rankomis: nei Lietuvoje jų turime, nei atsivežti iš užsienio galime. Žinoma, skeptikai gali pabrėžti, inžinerinių mokslų specialistų trūkumas – ne tik Lietuvos problema, panaši situacija visame pasaulyje. Tik tai anaiptol nėra būdas pasakyti, jog „visur tas pats, neverta nerimauti.“
Pavyzdžiui, Baltijos automobilių komponentų klasterio (BACC) valdybos pirmininkas Giedrius Valuckas VŽ akcentuoja, kad žinant, kokia padėtis pasaulyje, tai yra galimybė Lietuvai šauti į priekį. Pasak jo, paruošus šių specialistų daugiau, Lietuva išsyk turės pranašumą prieš kitas valstybes ir galės pritraukti investicijų, naujų verslų. Tik kitas klausimas, ar spėsime?
G. Valuckas skaičiuoja, kad per artimiausius penkerius metus vien Kaune bus sukurta 2000 darbo vietų, skirtų techninių specialybių atstovams. Tai – keturis kartus pasiūlą viršijantis skaičius, o kur dar kiti miestai? Dar kebliau tai, kad samdant darbuotojus visame pasaulyje siekiama vadovautis lyčių lygybės principu, o Lietuvoje inžinerinių mokslų srityse merginų ypatingai trūksta. Ateityje, perspėja jis, situacija tik prastės. Apie tai kalba ir investuotojai, besižvalgantys galimybių. Ne vienas išgirdęs, kiek kasmet Lietuvoje paruošiama inžinierių, klausia, kaip bus užtikrintos galimybės verslui augti?
Kas laukia eilinį kartą pakėlus popierius ir iš vienos krūvos padėjus į kitą (būtent taip atrodo dar viena švietimo tinklo pertvarka)? Gali grėsti ir liūdniausias scenarijus: darbo vietos, kurias galėtų užimti lietuviai, bus tuščios, o pritrūkę darbuotojų, verslininkai bus priversti persikelti ten, kur darbuotojų trūkumo problema ne tokia aštri.
