Mokestis po priedanga
Finansų ministerijos ir Lietuvos banko Laikino solidarumo įnašo įstatymo projektui Vyriausybė pritarė balandžio 5 d. ir paprašė Seimo priimti jį skubos tvarka.
Vakar už šią iniciatyvą balsavo 103 parlamentarai, prieš buvo 12, o 13 susilaikė. Mokestis ar įnašas siūlomas šalies bankams šiemet, tikėtina, uždirbsiant virš 1 mlrd. Eur pelno, kuris laikomas netikėtu – pelnomasi iš ECB didinamų palūkanų normų.
Įstatymas numato, kad įnašas sudarys 60% bankų grynųjų palūkanų pajamų, daugiau kaip 50% viršijančių ketverių įprastų finansinių metų šių pajamų vidurkį.
Mokestis įsigalios jau šiemet ir bus taikomas dvejus metus – iki 2025-ųjų. Tikimasi surinkti apie 0,4 mlrd. Eur – juos planuojama skirti civilinėms ir karinėms reikmėms, transporto infrastruktūros palaikymui finansuoti, pavyzdžiui, kelių rekonstravimui, tiltų, oro uostų infrastruktūros projektams, keliams prie Rūdninkų poligono tvarkyti.
Paskelbus apie planuojamą bankų solidarumo mokestį, visuomenėje kilo itin audringų diskusijų, kol galiausiai stovykla, gynusi vadinamųjų viršpelnių nusavinimą bei principą „paimti ir padalinti“, nusvėrė svarstykles.
Finansų ministrė Gintarė Skaistė, vakar ragindama parlamentarus balsuoti už minėtą įstatymą, teigė, kad Lietuva jau būtų ketvirta valstybė Europoje, nusprendusi priimti tokį mokestį. Pasak jos, pinigai tiesiog „upeliais keliauja į komercinių bankų kišenes“ ir tai nėra jų verslo strategijos laimėjimas. Tokias sąlygas, kaip tikino, sukūrė išskirtinės situacijos.
Situacija išties išskirtinė, bet niekas negali garantuoti, kad „išskirtinių“ situacijų nebus ir ateityje – geopolitinių, krizinių ir pan. Į kokias verslo grupes tuomet valdžia ties ranką?
Situacija išskirtinė dar ir tuo, kad sugalvojamas mokestis (užmaskuotas „įnašo“ pavadinimu), iškreipiantis mokesčių sistemą. Vienam konkrečiai sektoriui, ir dar (kad būtų skambiau) jis pavadinamas „solidarumo“. Priverstinis solidarumas? Oksimoronas, ir tiek.
Valdantieji, užsimoję priverstinai dalintis pelnu, kuria pavojingą precedentą: gali išaušti diena, kai „viršpelnių“ arba „netikėto pelno“ atsiras, pavyzdžiui, pas gamybininkus ar žemdirbius. Arba atvirkščiai: pastariesiems susikurs „išskirtinė situacija“ – blogas oras, tuomet „solidarumo“ teks ieškoti pas tuos, kurie per daug uždirbo iš blogo oro?
Dėl minėto mokesčio vienybės nėra net valdančiųjų stovykloje – jam nepritaria liberalusis koalicijos sparnas. Laisvės frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas tvirtina, kad verslo sąlygos Lietuvoje ir šalies ekonominė gerovė priklauso nuo to, kiek šalyje yra aišku, paprasta, nuspėjama veikti, kiek yra laikomasi geros teisėkūros principų, kiek valdžia tariasi su rinka ir visuomene prieš priimdama sprendimus.
„Šitas įnašas per visus kriterijus nubrėžia didelį raudoną brūkšnį ir negelbsti nė gudrus pavadinimas, kaip solidarumas, kuris pravirkdo kai kurių Seimo narių širdis“, – vakar Seime kalbėjo V. Mitalas.
„Dvigubai apmokestinti vieną sektorių, apmokestinti skubos tvarka ir tokį apmokestinimą pavadinti solidarumu yra neteisinga, nes su solidarumu čia nieko bendro nėra. Tai siunčia blogą žinią ne tik verslams, bet ir investuotojams. Tai nesumažins paslaugų kainų, nepagerins aptarnavimo kokybės. Priešingai, nauji bankų mokesčiai gali padidinti kainas visiems bankų klientams“, – teigė liberalas Andrius Bagdonas.
Prisiminkime. „Paimti ir padalinti“ pirmiausia nutarta atsinaujinančios energetikos įmonių pelnus. Tuos, kuriuos bendrovės gavo dėl itin išaugusių dujų kainų. Lietuvai, kaip gausiai energiją importuojančiai šaliai, tai smarkiai neatsiliepė, o diskusijos su Švedija, iš kurios turėtume gauti dalį šių „viršpelnių“, regis, užstrigo.
Čia, valdantiesiems, matyt pritrūko jėgų, o gal – drąsos.
Beje, prie vadinamųjų bankų viršpelnių atsiradimo didžiausią ranką pridėjo pats Europos centrinis bankas (ECB), ir toliau nesiliaujantis didinti palūkanų. Lietuvos bankas (LB) taip pat neliko nuošalyje – tad galbūt jis, užuot kūręs su Vyriausybe naują mokestį, galėjo bent pamėginti kartu su ECB ieškoti kitų sprendimų. Problema juk kilo iš ten.
Beje, kiek paradoksalu: tas pats ECB ėmė ginti komercinius bankus: anot jo, laikinas bankų solidarumo mokestis gali turėti neigiamų padarinių ekonomikai – bankai taptų mažiau atsparūs ekonomikos sukrėtimams.
Ekonomisto Mariaus Dubnikovo nuomone, idėja pasisemti dalį bankų pelno yra paremta netinkama logika. Pasak jo, teiginiai, kad bankai esą gauna pajamų „nieko neveikdami“, yra paremti pasirinkimu ignoruoti šių verslų ilgalaikę veiklą. Ekonomistas šį mokestį pavadino „Markso rašytos rentos apmokestinimo idėjos įvedimu Lietuvoje“.
Seimui pritarus naujajam įstatymui, Lietuvos bankų asociacija (LBA) kreipiasi į prezidentą ir prašo vetuoti šią iniciatyvą. LBA primena, kad ydingas įsigaliojimo terminas – ne vienintelis per du mėnesius paruošto ir priimto įstatymo trūkumas. Asociacijos vertinimu, juo nustatomas selektyvus dalies vieno sektoriaus įmonių apmokestinimas prieštarauja ir Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, pažeidžia valstybės pagalbos taisykles ir griauna valstybės patikimumą tarptautinių investuotojų akyse.
Premjerė Ingrida Šimonytė ankstesniame Vyriausybės posėdyje kartojo, kad toks sprendimas pasiūlytas dėl išskirtinių aplinkybių ir yra laikinas. Ji taip pat teigė, jog šalies saugumas yra vienintelė „universali viešoji gėrybė, kurios negalima nusipirkti rinkoje, ir vienintelė, kurią gali užtikrinti tik valstybė“.
VŽ nuomone, vargu ar koks nors bent kiek adekvatus pilietis imtųsi kvestionuoti šalies saugumo būtinybę. Tačiau ką bendro su šalies saugumu turi skubus ir išskirtinis vieno sektoriaus apmokestinimas? Ar jau dabar sakysime, kad komerciniai bankai finansuoja krašto gynybą?
