Paimti ir padalinti norisi, bet gal nereikia
Kapitalizmas veikia. Laisvoji rinka veikia. Jie Vakarų pasauliui per pastarąjį šimtmetį ir dar daugiau nešė nepamatuojamą gerovę.
„Verslo žinių“ skaitytojams, ko gero, to nereikia priminti. Jie kasdien skaito apie vienokius ar kitokius laisvosios rinkos judesius ir pokyčius. Dažniausiai tose rinkose jie patys taip pat ir dalyvauja. Tiek kaip pardavėjai ar paslaugų teikėjai darbo metu, tiek kaip vartotojai po jo.
Tačiau audringi laikai, kuriais gyvename, kelia emocingas reakcijas. Ekonomikos krizių gaivalo akivaizdoje mūsų politikams sunkiai sekasi susilaikyti.
Prisiminkime. „Paimti ir padalinti“ pirmiausia nutarta atsinaujinančios energetikos įmonių pelnus. Tuos, kuriuos bendrovės gavo dėl itin išaugusių dujų kainų. Lietuvai, kaip gausiai energiją importuojančiai šaliai, tai smarkiai neatsiliepė, o diskusijos su Švedija, iš kurios turėtume gauti dalį šių „viršpelnių“, regis, užstrigo.
Bet Europos šeimoje Lietuva stovėjo už „viršpelnių“ surinkimą.
Dujų kainų „lubos“ buvo kita intervencijos forma į rinką, patiriančią žaliavos stygių dėl Rusijos karo Ukrainoje. Ši priemonė įsigalios susiformavus konkrečioms aplinkybėms, kurių viena – 180 Eur/MWh dujų kaina. Šiuo metu tokios dujų kainų „lubos“ neatrodo aktualios. Lietuva taip pat buvo jų šalininkių gretose.
Dabar Europa imasi svarstyti elektros rinkos reformą. Europos Sąjungoje vis dar yra septynios valstybės, raginančios palikti rinkos taisykles ramybėje. Anot jų, ši rinka užtikrina paskatas vystyti žaliosios energijos gamybą, o aukštos kainos praėjusią vasarą rodė būtent tai, ką turėjo rodyti: rinkoje trūko elektros gamybos.
Stygius susiformavo Prancūzijoje išjungus pusę branduolinių reaktorių, Vokietijai dorojantis su dujų trūkumu ir Norvegijoje ištuštėjus hidroelektrinių rezervuarams.
Matydami atsinaujinančios gamybos projektų cunamį Lietuvoje, kurį sukėlė išaugusios energijos kainos, turėtume pastebėti: ne veltui sakoma, kad „geriausias vaistas nuo aukštų kainų – aukštos kainos“.
Dešimtmetį, kai energija buvo pigi, jokie energetikos projektai nejudėjo be valstybės paramos. Dabar verslai vienas per kitą bando suspėti pradėti energijos gamybos projektus, o politikai džiaugiasi, kad per kelerius ateinančius metus jų bus tiek, kad kai kuriomis valandomis elektrą turėsime eksportuoti.
Tačiau Lietuvos tarp rinkos veikimu patenkintų šalių septyneto nėra.
Kita energetikos dalis, kurią pastaruoju metu pradėta reguliuoti, buvo mažmeniniai tarifai gyventojams. Čia imtasi plataus galutinių elektros tarifų subsidijų, visuomeninės elektros kainos reguliavimo ir garantinio tiekimo sąlygų korekcijų.
Subsidijos – viskam nuo 0,23 Eur/kWh praėjusių metų antrąjį pusmetį ir 0,28 Eur/kWh šiuo metu – vartotojus apsaugojo beveik nuo visų ligtolinių sprendimų pasekmių. Kad ir ką darytų reguliuotojas ar tiekėjai, vartotojai mokėjo būtent šią subsidijuojamą sumą už savo suvartojamą elektrą.
Tačiau dabar elektros kainos atlėgo ir ylos pradeda lįsti iš maišo. Rinkos sąlygoms leidžiant, nepriklausomi elektros tiekėjai suskubo pasiūlyti mažesnių tarifų.
O reguliuotojas buvo priverstas vytis, nes šiam pusmečiui buvo numatęs 0,56 Eur/kWh visuomeninį tarifą. Jis reiškė, kad įstatymu taip elektrą įpareigotas tiekti „Ignitis“ (sunku nepainioti to su jo vykdoma nepriklausomo tiekimo veikla) gavo 0,28 Eur/kWh iš klientų ir tiek pat iš Finansų ministerijos biudžeto.
Tai turėjo vykti visą pusmetį. Bet kadangi elektros kainos prognozė buvo tokia netiksli, reguliuotojui teko dar kartą peržiūrėti tarifą ir sumažinti jį iki 0,28 Eur/kWh, ties subsidijuojama riba.
Kitu reguliavimo stebuklu tapo garantinio tiekimo paslauga. Tai yra ESO vykdomas elektros tiekimas avariniu atveju – jei jūsų įprastą tiekėją ištinka koks nors kataklizmas. Ši paslauga, kaip buvo sumanyta, turėtų būti brangesnė nei kiti pasiūlymai rinkoje. Pamokė istorija: liberalizuojant elektros tiekimą verslui, šis neretai likdavo prie garantinio tiekimo tik todėl, kad nepasivargindavo pasirinkti nepriklausomo tiekėjo. Tuomet, tiesa, laikai elektros rinkoje buvo ramesni.
Garantiniam tiekimui buvo pritaikytas 25% elektros kainos siekiantis antkainis ir įvesta pusės metų riba, po kurios tokio pobūdžio tiekimas yra nutraukiamas. Tačiau rugpjūtį sukilus elektros kainoms garantinio tiekimo priedas tapo labai didelis.
Logiška: kuo didesnė elektros kaina, tuo premija, numatyta kaip šios kainos procentas, yra didesnė.
Pamanytume, kad Vyriausybė sureaguos paprastuoju būdu: paragins su garantiniu tiekimu likusius piliečius rinktis pigesnes alternatyvas rinkoje? Ką jūs. Skubiuoju būdu kainos premija buvo sumažinta iki 15%.
Dabar elektros kainos rinkoje sumažėjo ir garantinio tiekimo premija tapo mažesnė nei rinkos dalyvių tiekimo maržos. Lietuvos energetikos agentūros skaičiavimu, jau vasarį garantinis tiekimas, bent jau mėnesio pradžioje, taikėsi būti pigesnis nei rinkoje esantys biržos kainos pasiūlymai.
O tai reiškia, kad, užuot „baudusi“ vartotojus, kurie nepasirinko nei nepriklausomo, nei valstybinio tiekėjo, ESO tapo pigiausiu rinkos dalyviu toje rinkoje, kurioje jis oficialiai net neveikia. „Baudžiamasis“ tarifas tapo patraukliausiu pasiūlymu rinkoje. O mes turime puikų pavyzdį, kaip reikia nedaryti.
Noras ką nors pareguliuoti neapsiriboja energetikos sektoriumi. Štai Lietuvos bankas atkreipė dėmesį į šalies bankų gaunamus viršpelnius, „nelauktą pelną“ ar, ekonominiais terminais tariant, „ekonominę rentą“.
Ne paslaptis, kad Europos centrinis bankas yra priverstas kautis su itin didele infliacija, kurią sukėlė kelios krizės iš eilės ir centrinių bankų reakcija į jas.
Pandemija sutraukė tiekimo grandines kaip tik tuo metu, kai Vakarų pasaulio gyventojai buvo uždaryti namuose ir buvo apipilti pinigais. Paslaugoms pinigų išleisti nebepavyko, tad jie čiuposi interneto ir pirkinių. Prekių kainos šovė į viršų.
VERSLO TRIBŪNA
Įmonės „Vilmers“ vadovo Ovidijaus Jalonskio karjeros istorija netelpa į įprastus rėmus – vadovu jis tapo vos 27-erių. Per šešerius metus šiame vaidmenyje jam teko patirti ir spartų augimą, ir sudėtingus laikotarpius, per kuriuos jis išmoko ne vieną verslo pamoką. Visgi O. Jalonskis įsitikinęs – visko savo patirtimi net ir per ilgiausią karjerą neišsiaiškinsi. Prieš kurį laiką jis nusprendė žengti žingsnį, kuris nustebino ne vieną – grįžo į studijų auditoriją.
Suomijos „Rani Group“, viena sėkmingiausių pakuočių verslo įmonė, beveik prieš metus įsigijo vieną didžiausių Baltijos šalyse polietileno plėvelių ir pakuočių gamintoją UAB „Umaras“. Naujieji „Umaro“ savininkai ir Lietuvoje laikosi savo veiklos ir rėmimo filosofijos – planuoja įmonės plėtrą, pasirašyta rėmimo sutartis su Utenos krepšinio klubu „Juventus“.
„Lietuvos vardas Europoje skamba vis garsiau“ – su šia žinia grįžta antrą kartą organizuojama konferencija apie ES investicijų teikiamas galimybes ES+U, vyksianti rugsėjo 25 d. „Compensa“ koncertų salėje. Šių metų konferencijos tikslas – priminti, kokią įtaką Lietuva turi visai Europos Sąjungai.
Rygoje įvyko naujo kvartalo „Preses Nama Kvartāls“ vainiko iškėlimo ceremonija, simbolizuojanti moderniojo A klasės biurų pastato konstrukcinių darbų pabaigą. Tradiciškai ši ceremonija žymi momentą, kad pagrindiniai statybos darbai yra baigti.
Tuomet atėjo karas ir prie pandemijos sukrėtimo pridėjo energijos, maisto produktų ir žaliavų kainų šokus. Centriniai bankai ėmė stabdyti ekonomiką, siekdami suvaldyti rekordišku greičiu augančias kainas.
Taip atėjo ekonominio ciklo pabaiga. Ji turėjo ateiti anksčiau – JAV federalinis rezervų bankas bazines palūkanų normas ekonomikai vėsinti pradėjo didinti dar 2019 m., tačiau viską sumaišė pandemija.
Ciklo pabaiga reiškia, kad baigėsi nemokamų pinigų laikotarpis, kuris užtruko apie dešimtį metų. Tai taip pat reiškia, kad indėliai pradėjo bankams nešti palūkanų pajamas. Gyventojai dar neatrado, kad terminuoti indėliai neša grąžą, tad Lietuvos bankas susirūpino, kad šiomis pajamomis nėra dalinamasi su indėlininkais. Todėl vėl atsigręžta į „viršpelnius“, tokius kaip energetikos sektoriuje.
Bėda ta, kad Finansų ministerija nežino, ką su tais pinigais daryti. Gintarė Skaistė, finansų ministrė, pasvarstė, kad surinkti pinigai galėtų būti skirti krašto gynybai. Kokiu būdu krašto gynyba yra susijusi su ekonomikos ciklo pabaiga, yra mįslė. Anot Lietuvos banko vadovo, tai yra „solidarumas“, taip tokį mokestį suprastų ir prezidentūra.
Šalia solidarumo Lietuvos bankas norėtų ir kito valstybės įsikišimo: naujų galimybių valstybei skolintis tiesiogiai iš gyventojų. Alternatyvų terminuotiems indėliams. Kokių – dar tiksliai nežinoma.
VŽ nuomone, skubantiems kištis į daugiau ar mažiau laisvą rinką, pirma reikėtų giliai įkvėpti, užsisakyti SPA procedūrą, išeiti pasivaikščioti po kurortų pušynėlius ir tik tada imtis sprendimų.
Reguliavimas krizių akivaizdoje, tikėtina, yra neišvengiamas. Tačiau ieškant „neplanuotų pelnų“, kuriuos būtų galima solidarizuoti, ar imantis sprendimų, kurie leistų „sumažinti kainas“, derėtų būti atsargesniems.
Kol kas vykdytų reguliuotojų intervencijų rezultatai neįkvepia. Prieš priimdami sprendimus nepamirškime išsiaiškinti detaliai – kas, iš ko ir kam pinigus perskirsto ir kokių pasekmių tai gali turėti. O jei nepavyksta – susilaikymas yra dorybė.
