Žiebiasi skolų pavojaus lemputė
Eurostato duomenimis, bendra ES valstybių valdžios skola siekė 86,4% BVP, tik euro zonoje – 94,2% BVP.
Lietuvos valdžios skola antrąjį šių metų ketvirtį siekė 24,2 mlrd. Eur ir sudarė 39,6% šalies BVP – šis rodiklis buvo vienas mažesnių Europos Sąjungoje. Latvijos valdžios skola siekė 15,1 mlrd. Eur ir sudarė 41,6% BVP, o Estijos – 5,7 mlrd. Eur arba 16,7% BVP. Estijos valdžios skola buvo mažiausia visoje ES.
Bendrijai kylančią grėsmę dėl didėjančių skolų suprantantys ES lyderiai ne kartą žadėjo imtis šios problemos, tačiau tokius planus iš pradžių sugriovė pandemija, o šiemet – Rusijos karas Ukrainoje.
Suprantama, kad atsiradus naujiems iššūkiams, pirmiausia – brangstant energetiniams ištekliams, šalių vyriausybės pradėjo gausiau pildyti skolų portfelius. Jei tokia tendencija tęsis nevaržomai, pasekmės kai kurių šalių vyriausybėms gali būti itin prastos - net nemokumas.
Labiausiai prasiskolinusia šalimi išlieka Graikija, čia valdžios skola sudarė 182,1% BVP. Prieš dešimtmetį Bendriją sukrėtė šios šalies finansinė nesėkmė, kuri vos neišardė euro zonos.
Ne kažin kaip atrodo ir Italija – jos santykis yra 151%. Oficialiose prognozėse numatoma, kad Italijos skolos našta per ateinantį dešimtmetį gerokai sumažės, jei skolinimosi išlaidos bus tik apie 2%. Bet jei šalies skola bus didinama dabartinėmis maždaug 4 % palūkanų normomis, jos perspektyvos bus dar pavojingesnės. Norint sumažinti skolą iki 60% BVP net per du dešimtmečius, vyriausybė ne tik turėtų nuolat taupyti – reikėtų nuolatinio pirminio biudžeto pertekliaus, didesnio nei bet kuri šalis kada nors yra pasiekusi.
Ateitis kybo ant plauko – jei rinkos nuspręstų, kad Italijos skola yra netvari, pareigūnai turės tik dvi galimybes: nurašyti skolą privačių investuotojų sąskaita arba gelbėti Italiją ES mokesčių mokėtojų sąskaita. Dabartinėmis sąlygomis pirmasis variantas tikriausiai sukeltų finansų krizę, nes Italijos bankai yra vieni didžiausių savo vyriausybės skolos turėtojų. Antrasis variantas yra politiškai neperspektyvus, ypač tokiose palyginti pasiturinčiose šalyse kaip Vokietija.
Po Graikijos atvejo Europos vadovai, užuot sprendę problemą ir sukūrę fiskalinę sąjungą, pakartojo seną pažadą: laikui bėgant jie sieks sumažinti valstybių skolas iki saugesnio lygio.
Tai ir liko pažadu, juolab kad į duris pasibeldė pandemija. Ekonomika pareikalavo papildomų finansinių injekcijų, valstybių skolos ėmė augti. Nuo 2021 m. bendra euro zonos vyriausybių bendroji skola sudarė 95% BVP, t. y. daugiau nei 86% 2010 m. ir gerokai viršijo sutartą 60% tikslą.
Grėsmė, kad kada nors viena iš didžiųjų vyriausybių gali tapti nemoki didėja, todėl ekonomistai perspėja: Bendrija tam turi būti pasiruošusi daug geriau nei dabar.
Prognozuojama, kad ilgalaikį euro gyvybingumą gali užtikrinti tik tikra rizikos pasidalijimo sąjunga, kurioje fiskaliniai pervedimai subalansuotų asimetrinius sukrėtimus. Kol kas Europa turi bent jau sudaryti sąlygas santykinai tvarkingam valstybės skolų restruktūrizavimui.
Be to, ES reikia sukurti valstybės bankroto mechanizmą. Juo turėtų būti siekiama užtikrinti, kad, paaiškėjus, jog vyriausybė nepajėgi sumokėti savo skolų, nuostoliai privatiems kreditoriams būtų kuo greičiau ir teisingiau padengiami – taip būtų kuo labiau sumažintas mokesčių mokėtojų įsitraukimas ir išvengta serijinių gelbėjimo priemonių, kurios padarė tiek daug žalos Graikijai.
Lietuva ES šalių skolų kontekste kol kas atrodo gana neblogai: ji yra viena mažesnių Bendrijoje – 39,6% BVP. Tačiau kitąmet padėtis keisis: Vyriausybė 2023 m. numato skolintis iki 7 mlrd. Eur – didelė dalis lėšų nueis planuojamam 4,9% viešųjų finansų deficitui finansuoti.
Dar nežinia, kokia bus skolinimosi kaina, nors jau ir šiemet ji padidėjo – kainą lemia nauja ekonominė realybė, kurios ignoruoti negalima: kai prieš metus pasiskolinti nekainavo beveik nieko, jau dabar tenka mokėti 4% ir didesnes palūkanas.
Projektuojama, kad valstybės skola 2023 m. pakilusi iki 43% BVP (pirmosios pandemijos metu stebėto lygio) vėl sumažės ir stabilizuosis ties kiek aukštesniu nei 40% BVP lygiu vėlesniais metais.
Tiesa, įvairios institucijos ragina nepersiskolinti, pasilikti fiskalinės erdvės ateities iššūkiams spręsti.
Apie tai prabilo ir Lietuvos bankas, beje, perspėjęs, kad šalies skolos tvarkymo kaštai kitąmet didės beveik dvigubai.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekonomistai perspėja, kad ilguoju laikotarpiu senėjant visuomenei auga rizika, kad biudžeto pajamas subalansuoti bus vis sunkiau.
Valstybės skolos lygis, jei nebus nieko daroma, iki 2060 m. gali išaugti tris kartus, nuo EBPO 2022 m. Lietuvai skaičiuojamo 52,8% BVP skolos lygio. Daroma prielaida, kad biudžeto deficitas per prognozuojamą laikotarpį vidutiniškai sieks 0,5% BVP.
Lietuvos visuomenė senėja kone sparčiausiai iš EBPO šalių, o 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis iki 2060 m., prognozuojama, padvigubės.
„Papildomos išlaidos pensijoms ir sveikatos apsaugai gali viešojo sektoriaus skolą išauginti iki netvarių lygių. Todėl Vyriausybė turėtų apsvarstyti susieti pensinį amžių su gyvenimo trukme, kartu kovoti su senatvės skurdu, skirdama tikslinę paramą mažas pajamas gaunantiems pensininkams“, – komentare pažymi Hansjoergas Bloechligeris iš EBPO Ekonomikos departamento.
VŽ nuomone, vargu ar kas imtųsi tiksliau prognozuoti bent kiek tolesnę ateitį, juolab – galimus naujus iššūkius. Aišku tai, kad lindimas vis gilyn ir gilyn į skolos maišą, net ir guodžiantis, kad „mes dar mažai skolingi“, anksčiau ar vėliau grįžta bumerangu, ką parodė nepavydėtinoje padėtyje prieš dešimtmetį atsidūrusi Graikija.
Tik laikantis atsakingos fiskalinės politikos galima pasiekti, kad palūkanų našta nedidėtų ir negultų ant ateities kartų pečių, o tas lėšas galėtume nukreipti į investicijas ir inovacijas mūsų šalyje.
REKOMENDUOJAME
