Metas pamiršti dešimtmečio strategijas
VŽ pašnekovai sako: tikėtis, kad kitais ar dar kitais metais bus ramiau, – iliuzija. Įtampa tarp įvairių regionų, klimato kaitos nulemti pokyčiai, trūkinėjančios tiekimo grandinės – šiuos ir kitus galimus iššūkius galima tik nuspėti. Dėl to šiuolaikinės organizacijos transformuojasi kur kas dažniau nei anksčiau. Tačiau svarbu tai įgyvendinti tiek ekonominio augimo, tiek recesijos periodais.
Auksė Žukauskienė, profesinių paslaugų bendrovės EY partnerė, organizacijų ir darbuotojų valdymo konsultacijų Baltijos šalyse vadovė, teigia, kad transformacijos versle nebėra dešimtmečio plano, kai ką nors pakeitus buvo galima ramiai gyventi 10 metų. O Dalia Andrulionienė, „Omberg Group“ vadovė, pabrėžia, kad dabar visuomet kuria ne tik optimistinį, bet bando numatyti ir visus įmanomus pesimistinius scenarijus.
Šiuolaikinės įmonės turi keistis dažniau, greičiau, kūrybiškiau. Tačiau kiekviena transformacija yra investicija, kuriai reikia daug laiko, žinių, pinigų, žmogiškųjų išteklių. Transformacijų katalizatoriais organizacijose dabar dažniausiai tampa kelios esminės priežastys. Pirmiausia vis dar jaučiamas kvalifikuotų specialistų trūkumas ir rinkos perkaitimas dėl darbuotojų kaitos.
Antra, geopolitinė situacija, vis didėjančios sąnaudos (ypač energijos), griežtėjantis teisinis reguliavimas (pavyzdžiui, ESG srityje) ir su tuo susiję investuotojų lūkesčiai reikalauja ieškoti naujų verslo modelių, efektyvesnių procesų. Vis dėlto yra kita transformacijų pusė – tyrimai rodo, kad net du trečdaliai transformacijų versle nepasiseka arba pasiteisina tik iš dalies. Ir tokią statistiką dažnai nulemia vadovų esminė klaida – pamirštama žmogaus faktoriaus svarba.
Transformacijos pradžioje tiek darbuotojų, tiek vadovų emocinis įsitraukimas būna panašus – pozityvus ir optimistiškas. Tačiau vėliau abiejų grupių pozityvių emocijų dažniausiai mažėja, o neigiamų – daugėja. Čia tolesnę eigą ir nulemia vadovo gebėjimas komunikuoti, reaguoti ir kurti saugią terpę. Tai ypač svarbu dabartiniu laikotarpiu, kai transformacijų laukas Baltijos šalyse bus dar platesnis ir ne tik dėl neigiamų padarinių.
Kol vieni vejasi traukinį spręsdami energijos kainų įtaką veiklai ar gamybos kaštų disbalansą, kiti perka, parduoda, jungia verslus. Sėkmingiausi startuoliai virsta didelėmis organizacijomis, bet jiems kyla iššūkių, kaip augant neprarasti veržlumo, neįsivelti į biurokratijos pinkles ir suvaldyti procesus, efektyviai patenkinti klientų poreikius, pritraukti progresyvių darbuotojų ir juos išlaikyti. Kinta ir viešojo sektoriaus veiklos principai, tad transformacijų poreikis auga ir viešosiose įstaigose.
Kaip numano A. Žukauskienė, netrukus išvysime ir dar vieną transformacijų bangą – asmeninių verslų perkėlimą į privačius ar susijungimą su didesnėmis vietos ir tarptautinėmis organizacijomis, kitokį atsakomybės ir akcijų pasidalinimą. Proaktyvumas nėra toks skausmingas reaktyvumas, kuo dabartinėje situacijoje jau spėjo įsitikinti ne vienas verslas. Pavyzdžiui, priimti sunkius sprendimus perorientuoti veiklą ir mažinti darbuotojų skaičių. Lietuvoje taip teko pasielgti tokioms didelėms įmonėms kaip „Lietuvos geležinkeliai“, „Achema“, kai kurioms kitoms gamybos bendrovėms. Daug kas iki šiol prisimena „Barclays“ operacijų centro veiklos nutraukimą, kurio transformacija buvo sudėtinga ir ne viskas pasisekė taip, kaip buvo planuota tuomečių vadovų.
Dėl to Ramūnas Bičiulaitis, „Danske Bank“ vadovas Lietuvoje (šias pareigas eis iki gruodžio 1 d.), pabrėžia, kad įmonės transformacijos patikrina, kas esi ir kaip tau sekasi toje pozicijoje. „Mano atveju turbūt buvo tas momentas, kai buvo priimtas sprendimas nutraukti banko veiklą Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Identifikuoti priežastis, kurios yra svarbios konkrečioje situacijoje, ir paaiškinti, kodėl priimamas vienas ar kitas sprendimas. Tai užtruko dieną kitą pačiam, kol galiausiai radau priežastingumą. Tuomet jau gali lipti ir ant scenos ir kolegoms išaiškinti, kodėl taip yra, kodėl toks sprendimas buvo priimtas ir kokios priežastys už to slypi“, – prisimena jis.
VŽ nuomone, dabartinėje situacijoje laimės tie, kurie mobilizuosis ir ims aktyviai veikti, o ne lauks valstybės ar kokios kitos pagalbos arba dar blogiau – sustings ir lauks, kol šis laikotarpis praeis. Kiekviena turbulencija – tai dar viena galimybė, o ją susikūrę verslai taps tik dar stipresni. O vadovai, kurie supras, kad žmonių įtraukimas ir įgalinimas, „mes“, o ne „aš“ požiūris, emocinio klimato stebėjimas yra svarbiausi transformacijų sėkmės elementai, turės komandą, kuri eis paskui juos ir dar sunkesniais etapais.
