Planinė ekonomika mirė, tegyvuoja planinė energetika
Vienoje valdžios rankoje turime labai aiškų planą – elektros generacijos reikia daugiau ir kuo greičiau. Sakoma, kad tik taip sumažinsime elektros kainas ir visiems leisime lengviau atsikvėpti nurašant skaitiklio rodmenis. Nes dabar visi kasdien, skaičiuojama, prarandame po 1,5 mln. Eur permokėdami už gerokai pabrangusią elektrą.
Bet valdžia turi ir dar vieną ranką, kurioje tvirtai sugniaužtas kitas planas – 2 GW galios kvota saulės parkus plėtojantiems verslininkams. O paraiškų vystyti tokias generacijas yra pateikta dvigubai daugiau.
Taip pat skaitykite: Įsielektrinęs tango su saule – verslas nori, valdžia stabdo
Nors Lietuvoje pagaminamos elektros trūksta, šis sprendimas bent jau kuriam laikui išjungia šviesą ir daugumą atsinaujinančios energetikos vystytojų palieka tamsoje dėl neaiškios ateities. Susidaro įspūdis, tarsi Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikoje įvestas planas „Skydas“, turintis apsaugoti visus nuo iš saulės pagaminamos elektros pertekliaus.
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos, Energetikos ministerijos ir elektros perdavimo tinklo „Litgrid“ atstovai turi skirtingus galios ribojimo paaiškinimus. Vieni abejoja perdavimo tinklo pralaidumu, kiti rūpinasi elektrą iš saulės gaminančiais vartotojais namuose, treti siekia apsaugoti rinką nuo spekuliacijos, nes kai kurių „gudrių“ verslininkų planuose – visai ne saulės elektrinių statybos.
Pats D. Kreivys interpeliacijos autoriams, be kita ko, paklausiusiems, kodėl nustatytas šis ribojimas, tai paaiškino siekiu, kad elektros tinklo pralaidumo užtektų tiek verslininkams, tiek gaminantiems vartotojams: „Nes jei būtų priimtos visos paraiškos vystyti vien tik saulės šviesos elektrinių projektus, tai reikštų, kad neliktų reikiamų pralaidumų, sumažėtų galimybės vėjo elektrinėms. Tam įstatyme ir yra numatytos ribos.“
Bet toks paaiškinimas rinkos dalyvių neįtikina, nes gaminantys vartotojai skirstymo tinkle turi atskirą kvotą. „Litgrid“ aiškina, kad šios įmonės valdomo tinklo pralaidumo užtektų, tiesiog iš saulės pagamintos elektros tam tikru metu gali nebūti kur dėti. Tad akivaizdu, kad gaminantiems vartotojams aktualesni ne tinklų pralaidumo, bet elektros pasaugojimo arba kaupimo sprendimai ir jų kaina.
Nors atominės laikus menančio „Litgrid“ tinklo laukia žaliosios energetikos išbandymai – pripažįstama, kad reikės investuoti apie 1 mlrd. Eur, sudarytieji ketinimų protokolai (maždaug už 5 GW) sufleruoja, kad pralaidumo tikrai turėtų pakakti ir tinklas atlaikys. Nebent į ketinimų protokolus žiūrima nerimtai.
Bent laikinai apribojus maksimalią komercinių saulės jėgainių galią, daugybė žaliosios energetikos projektų tiesiog sustojo. „Saulininkai“ pagrįstai teigia, kad paskelbtoji gamybos pauzė yra ne laiku. Jie stebisi, kad ribojimą nuspręsta įvesti, kai valstybei labai trūksta elektros generacijos, ir pažymi, kad to nėra padaryta nė vienoje ES šalyje.
Pasigirstantys pasiūlymai vystyti planuojamų saulės parkų galią sumažinti proporcingai, kol ji sumažės iki 2 GW, labiausiai nuskriaustų didžiuosius, kurie neatmeta dėl tokių draudimų su valstybe bylinėtis, nes panašios situacijos kitose ES valstybėse nėra.
VŽ nuomone, šis kvotinis ribojimas labiau primena planinės ekonomikos laikus, kai buvo svarbu kuo tiksliau įgyvendinti planą. Esą jei jau užsibrėžėme, kad iki 2031 m. saulės parkų ir gaminančių vartotojų galia nebus didesnė už 2 GW, tai toks planas ir turi būti įgyvendintas, o jeigu tą ribą pasieksime anksčiau, reikės plėtrą sustabdyti ir palaukti.
Atviras klausimas, ar šiais ne tik laisvos rinkos, bet ir pigios elektros deficito laikais tokių planų perteklinis laikymasis yra tikrai pagrįstas. Poste išsilaikęs ministras tikriausiai galėtų aktyviau paieškoti ir kitokių receptų, neprimenančių niūrių visuotinio planavimo laikų.
