Geriausia neperšaunama liemenė demokratijai
Visuomenės informavimo įstatymo pataisos projektą pateikęs Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis teigė, kad ją būtų siekiama priimti rugsėjo 22 d.
Anot V. Juozapaičio, skuba būtina, kad „neatsirastų duobė“ ir nebūtų atnaujintas propagandinių kanalų retransliavimas.
Projekte numatyta laikinai drausti Rusijos ir Baltarusijos įsteigtų, tiesiogiai ar netiesiogiai valdomų, kontroliuojamų ar finansuojamų subjektų radijo programų, televizijos programų ar atskirų programų retransliavimą bei platinimą internete. Ši nuostata galiotų iki 2024 m. spalio 16 d.
Seimui nusprendus pratęsti nepaprastąją padėtį tik pasienyje su Baltarusija ir Rusija, nustojo galioti nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios įvestas draudimas retransliuoti ar platinti internete Lietuvos teritorijoje Rusijos ir Baltarusijos radijo ir televizijos programas.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija kiek anksčiau pasiūlė šalyje veikiantiems televizijos programų retransliuotojams ir platintojams internete vengti retransliuoti rusiškas ir baltarusiškas radijo bei televizijos programas.
LVK įmonėms parodytas deklaracijos juodraštis, kuriame teigiama, kad minėtos programos „yra ar gali būti naudojamos grėsmę nacionaliniam saugumui keliančios informacijos skleidimui, karo propagandos ir tautinės neapykantos kurstymui, tendencingos informacijos skleidimui“. Todėl konfederacija ir deklaraciją pasirašiusios įmonės gali pasiūlyti grąžinti buvusią tvarką – drausti retransliuoti ir platinti internete minėtų šalių TV ir radijo programas.
Iš tiesų, propagandos srautas, kuriuo rusiškų kanalų programos „maitina“ savo žiūrovus, yra kupinas melo, šmeižto, neapykantos viskam, kas vakarietiška. Įvairaus plauko propagandininkai – solovjovai, simonian, kiseliovai ir kitos panašios personos – diena iš dienos ne tik lieja pamazgas ant demokratinių šalių, bet vis dažniau ragina pulti iš sovietų (Rusijos) jungo ištrūkusias valstybes, o Ukrainą – nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Tačiau Seime plintančios radikalios idėjos visiškai atriboti Lietuvos piliečius nuo mums nedraugiškų šalių (pirmiausia – Rusijos) informacinių kanalų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nekaltai ir vertinamos kaip greitas būdas apsaugoti visuomenę nuo pavojingo propagandos užkrato. Trumpuoju laikotarpiu taip iš tiesų gali pasirodyti, bet žvelgiant giliau toks kelias veda į autoritarizmo glėbį. Draudimais nieko neišsprendžiame ir nieko neapsaugome – jie nedidina visuomenės atsparumo antidemokratinėms jėgoms ir jų skleidžiamai propagandai.
Pastaruoju metu pastebimai suaktyvėjusios visuomeninių organizacijų iniciatyvos, raginančios uždrausti nedraugiškus balsus ir vaizdus, siekiant apsaugoti Lietuvos piliečių protus, turėtų mums kelti nerimą ir versti suklusti: labai jau jos primena sovietiniais laikais organizuotas iniciatyvas „iš apačios“, kurių naudą gaudavo valdžią uzurpavusi Komunistų partija. Ši vienintelė tada žinojo, kas yra teisinga, o kas ne ir kaip mums visiems viską vertinti bei kuo vadovautis gyvenime.
Visais laikais gerai informuota visuomenės dalis įgydavo ir įgyja kertinių pranašumų, leidžiančių manipuliuoti visuomenės sąmone. Ar ne todėl tiek Putino saugumiečių, tiek autokratinio demokrato (?) Orbano valdžios pirmiausia pasistengė uzurpuoti viešosios informacijos priemones, maksimaliai eliminuojant bet kokius alternatyvius šaltinius. Ir vienas, ir kitas tai darė, aišku, dėl šventų paskatų apsaugoti savo piliečius nuo kenksmingos informacijos sklaidos, kurie, vargšeliai, negeba atskirti priešiškos propagandos grūdų nuo pelų, todėl valdžios pareiga yra jiems prikišamai padėti teisingai mąstyti. Kuo tai baigiasi ir kur nuveda, nereikia aiškinti – turime pakankamai istorinių ir gyvų pavyzdžių.
Taigi, ar susimąstome mes ir tos margos visuomeninės organizacijos, kad tokiu gal net kilnių paskatų turinčiu, bet naiviu veiksmu mes, užuot stiprinę, iš tikrųjų silpniname visuomenės atsparumą išoriniams ir vidaus poveikiams, nes tampame akli, kurti, nekritiški, nes tiesiog neturime su kuo pasilyginti. Mes tiesiog netobulėjame ir tampame vis labiau riboti, todėl vis labiau priklausomi nuo tų, kuriems prieinamas informacijos įvairiapusiškumas, kurie jaučiasi dėl to stipresni ir, suvokę tame savo pranašumą, paprastai drąsiau gravituoja valdžios link. Tokiems labai greitai susiformuoja įtikėjimas, kad jie viską už mus žino geriausiai. Galiausiai ir mums jie pradeda atrodyti išmanantys, suprantantys ir geriausiai mumis pasirūpinti galintys. Belieka sulaukti ekstremalesnių politinių ar ekonominių sąlygų – ir, šast, į valdžią.
Dar didesnė bėda gali nutikti, jei tarp tokių „viską žinančių“ patenka jėgos struktūrų atstovai, kuriuos ilgametis statutinis muštras verčia daugelį dalykų spręsti ne demokratiniu dialogu ir argumentais, o paklusnumu, draudimais ir baudimais.
VŽ nuomone, stipriai demokratijai reikia gebančių mąstyti, o ne separuotame informaciniame vakuume laikomų piliečių. Galų gale, pasidairykime aplinkui ir pamatysime, kad didesnė dalis mūsų gebame kritiškai vertinti tai, ką matome ir girdime iš Rytų. Argi to neįrodo ir mūsų nuoširdi parama Ukrainos žmonėms pačiomis įvairiausiomis formomis?
Ar susimąstome, kad atribodami žmones nuo priešiškos informacijos, gelbėdami vienų, gal mažiau išsilavinusiųjų sielas mes kartu atribojame ir žmones, kurie yra atsparesni propagandai ir kuriems tokie šaltiniai yra elementarus profesinės veiklos įrankis. Tokių kanalų prieinamumas leidžia jiems neatitrūkti nuo realybės, nepaskęsti informaciniame burbule. Tai – svarbus elementas vystant piliečių kritinį mąstymą ar gebėjimą susikurti objektyvesnį aplinkos vaizdą bei argumentuotai reaguoti į tikrovę klastojančius ar iškraipančius informacijos šaltinius.
Be tokių kanalų „dirgiklių“ ilgainiui prarasime gebėjimus kritiškai vertinti tarptautinius ir vidaus įvykius, realistiškai formuoti lūkesčius ir įžvelgti tendencijas. Galiausiai visuomenėje formuosis dvipolis gyvenimo realijų supratimas: vienaip aplinką matys tie, kuriems uždrausta, kitaip tie, kuriems leidžiama.
Yra kitas daug tvaresnis kelias – užuot draudus nedraugiškų šalių kanalų transliacijas, vertėtų kantriai šviesti visuomenę, didinti jų medijų raštingumą nuo mokyklos ir taip sistemiškai ugdyti jos gebėjimus atsispirti priešiškai propagandai. Kelias ilgas, brangus, bet užtikrinantis platesnį akiratį, minčių ir idėjų sklaidą, prasmingą diskusiją ir racionalių problemų sprendimų paiešką. Tai – geriausiai visuomenės atsparumą užtikrinanti ir demokratiją saugojanti neperšaunama liemenė informaciniame kare.
Beje, būtų daug daugiau naudos visuomenei, jei tie, kurie taip aktyviai siūlo drausti informacijos šaltinius, pasidalintų savo unikalia patirtimi, kaip jie tapo tokie atsparūs, kad gali atsispirti propagandos žalai.
