Institucinio egoizmo klampynė vėl skandina ilgai lauktą pertvarką
Tai, kad ties valstybės tarnybos pertvarka vyksta tikri „šokiai su kardais“, parodo jau pirmasis jos etapas – parengtųjų projektų pateikimas Vyriausybei buvo net kelis kartus atidėtas ir, beje, iki šiol dar neįvyko. Derinimas tarp institucijų užtruko apie pusmetį ilgiau, nei manyta.
Dabar planuojama, kad rugsėjo antrojoje pusėje pertvarkos metmenys pasieks ministrų kabinetą, tuomet keliaus į Seimą. O ten jau lauktų naujos diskusijos, argumentų mūšiai ir interesų kovos.
Daugiausia nuomonių susikirtimų fiksuojama ties reformos rengėjų pasiūlymais suteikti įstaigų vadovams platesnes teises disponuoti asignavimais, skatinti gerus darbuotojus, pervesti valstybės tarnybos sferos reguliavimą Darbo kodekso dispozicijon, atsisakyti dalies perteklinių, valstybės tarnautojus iš kitų sričių išskiriančių socialinių garantijų, peržiūrėti reguliuojančiąją struktūrą ir kt.
Interesų grupės, pirmiausia profsąjungos, dėl tokių planų kelia triukšmą ir įvairiais būdais stengiasi stabdyti reformą, kas iš dalies, kaip matome, sekasi. O kai projektai pasieks Seimą, prieš juos nukreipta lobistinė veikla, reikia manyti, tik dar labiau suintensyvės.
Maža to, drastiškai priartėjo net kelių rinkiminių kampanijų vajus. Tad tik padidėjo pavojus, kad politikai gali neišdrįsti imtis iš esmės reformuoti sritį, kurioje darbuojasi tūkstančiai rinkėjų.
Vyriausybė politiniu lygmeniu neatsisako programinės nuostatos per šią kadenciją pagaliau bent jau padėti valstybės tarnybos pertvarkos teisinius pagrindus. Bet matant, koks pasipriešinimas, kokie keliami reikalavimai, gali atsitikti ir taip, kad šią reformą ir vėl teks atidėti. Arba bent jau ją priimti „pusiau skustą, pusiau luptą“.
Reikalavimai išties nemenki – jau kitąmet atlyginimus valstybės tarnyboje pakelti daugiau kaip penktadaliu, nenaikinti jokių specifinių socialinių garantijų (tokių kaip papildomos atostogų dienos ar didesnės algos vien už stažą valstybiniame sektoriuje), duoti dar daugiau tokių soc. bonusų, nesuteikti jokios papildomos diskrecijos įstaigų vadovams finansiškai skatinti geriau dirbančiuosius ir t. t.
Aiškiai matyti, kad institucinis egoizmas ir „savos teritorijos“ saugojimas klesti.
Ir tas pats vyksta jau bene tris dešimtmečius, kai bet koks bandymas kardinaliau pakratyti surambėjusią valstybės tarnybą pasibaigdavo fiasko.
VŽ nuomone, panašu, kad pokyčių baiminasi pačios valstybinės institucijos ir jų darbuotojai: „Taip, kaip yra, blogai, bet jei kažką pajudinsi – gali būti dar blogiau (man asmeniškai).“
Tokį abejingumą įveikti galima tik bendru politinių partijų sutarimu, jeigu tik jos nedirba tamsioms mūsų nedraugų jėgoms, kurių tikslas – „sugraužti“ politinę sistemą iš vidaus, išlaikant kaip įmanoma ilgiau archajišką ir neefektyvią praėjusio šimtmečio valdymo sistemą.
Gerovės valstybė negali gimti ant stagnuojančių, dar sovietmetį menančių valdymo pamatų.
Pasipriešinti praeities skeletams ir sukurti teisinę bazę modernioms viešojo valdymo permainoms reikėtų ir nuomonės lyderių stiprios paramos bei aktyvumo. Derėtų patrigubinti ir komunikacijos pastangas, įtikinant pačią visuomenę spausti politikus pagaliau inicijuoti pribrendusius pokyčius.
Jauni ir šiuolaikiškas žinias turinys specialistai niekada nesutiks dirbti tokioje aplinkoje, kurioje nėra vietos kūrybiškumui, iniciatyvai, inovacijoms ir lyderystei, bet įsišaknijusi pilka rutina, ilgos kavos pertraukėlės, dominuoja vidurkio darbų ir žmonių vertinimo sistema bei iškreiptai suvokiamas stabilumo kultas.
Visiems turėtų tapti akivaizdu, kad viešo valdymo reforma – pasirinkimas tarp ateities ir praeitį menančios dulkėmis nusėtos palėpės.
