Iki pergalės prieš tamsą
Vakar Ukraina šventė Vėliavos dieną. Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas, užėmęs vietą galingiausių pasaulio politikų šlovės galerijoje, ta proga tvirtai pareiškė: „Mes niekada nepripažinsime svetimų spalvų savo žemėje ir savo padangėje. Esame visada pasirengę apginti savo mėlynai geltoną vėliavą.“
Pasak jo, vėliava vėl plazdės ten, kur jai ir priklauso būti.
„Visuose laikinai okupuotuose Ukrainos miestuose ir kaimuose. Okupuotuose – laikinai. Plazdės – amžinai. Melitopolyje, virš Pergalės aikštės. Ten, kur neturi būti vėliavos tų, kurie pralaimi karą. Ten bus mėlynai geltona vėliava. Chersone, virš Laisvės aikštės. Ten neturi būti vėliavos tų, kurie nežino, kas yra laisvė. Ten plazdės mėlynai geltona“, – pareiškė Ukrainos vadovas.
Net ir skaičiuodami milžiniškus nuostolius, rusiškos ordos pulkai kiek įmanydami toliau niokoja Ukrainą, žudo žmones, minuoja gyvenvietes ir pasėlius, vagia derlių ir kt. Duoti ginkluotą atkirtį šiems XXI a. barbarams ukrainiečiams padeda Vakarai – padeda ginkluote, finansais, humanitarine pagalba.
Rusijos vado imperinės užmačios ir žmoniškumą pamynusi jo kariauna suvienijo ne tik Ukrainos tautą – šio žiauraus karo akivaizdoje labiau susivienijo Europos Sąjunga, naujomis galiomis sužibo NATO. Regis, net stručio poziciją iki šiol mėgę kai kurių šalių lyderiai pagaliau suprato, kas gali grėsti Europai ir pasauliui, jei Kremliaus agresijai bus leista vešėti ir plėsti savo kruvinus čiuptuvus kitų šalių link. Šis karas nuplėšė visas Putlerio kaukes ir pasaulis išvydo plėšrų, klastingą, cinišką ir apgailėtiną žmogelį.
Jis ne kartą ir ne du ėmėsi grasinimų – pasitelkęs branduolinį vėzdą, mėgino atgrasyti Vakarus nuo ginklų tiekimo Ukrainai, siuto ir dėl vis stiprinamų sankcijų. Vienu metu tai kažkiek suveikė – baimindamiesi neprognozuojamo Putlerio veiksmų, Vakarai net buvo atidėję puolamųjų ginklų tiekimą Ukrainai, net mėgindami nubrėžti ribas, „kas galima“ ir „kas – ne“.
Brianas Whitmore‘as, JAV „Atlantic Council“ analitikas, populiarios tinklalaidės apie Rusiją „Power Vertical“ autorius, savo „Foreign Affairs“ paskelbtoje nuomonės skiltyje teigia, kad vienas pagrindinių mitų Vakarų visuomenėse vis dar yra tai, kad spaudžiamas Putinas elgsis tik dar neracionaliau.
Tiesa, pasak analitiko, Vakarų prielaida apie niekada neatsitraukiantį Putiną jau pradeda keistis.
„Yra keletas vilčių teikiančių ženklų, kad Vakarų lyderiai pradeda suprasti, jog Putino grasinimai eskaluoti padėtį yra tušti, o mitas, kad jis niekada nenusileidžia, yra klaidingas. Kai birželio 5 d. Putinas pagrasino „smogti į tuos taikinius, į kuriuos mes dar nepataikėme“ Ukrainoje, jei Vakarai aprūpins Kyjivą ilgesnio nuotolio ginklais, JAV ir Jungtinė Karalystė vis tiek ėmėsi veiksmų ir ginklus išsiuntė. Tai turėtų būti norma, o ne išimtis“, – konstatuoja B. Whitmore’as.
„Ukrainai turėtų būti suteikta visa reikiama parama, įskaitant puolamąją ginkluotę, dalijimąsi žvalgybos informacija ir diplomatinę paramą, kad ji laimėtų šį karą – nepaisant Putino grasinimų jį eskaluoti. Kartais į kampą įvaryta žiurkė yra tiesiog į kampą įvaryta žiurkė. Susidūrusi su pranašesniu ir atsidavusiu priešininku, ji paprasčiausiai pasišalina“, – savo mintis užbaigia B. Whitmore’as.
Savo darbą atlieka ir Vakarų taikomos sankcijos. Ukrainos sąjungininkai spaudžia Rusijos ekonomiką, siekdami apribodami naftos ir dujų pardavimus, nuo kurių ji yra priklausoma, ir įvesdami sankcijas, kurios apribojo importą ir privertė daugelį Vakarų bendrovių pasitraukti iš šalies.
Ir nors Rusija tikina pasirengusi mokėti ekonominę karo kainą, krizė šios šalies ekonomikai jau skambina pavojaus varpais. Krizės poveikis galbūt ne toks greitas, kaip buvo tikėtasi, tačiau jis – neišvengiamas.
„Krizė slenka lėtai. Ekonomika savo žemiausią tašką geriausiu atveju pasieks iki 2023 m. vidurio“, – teigė Jevgenijus Suvorovas, „CentroCredit Bank“ vyriausiasis Rusijos ekonomistas. Pasak Paulo Krugmano, JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato, priemonės, kuriomis siekiama žlugdyti Rusijos ekonomiką, veikia netikėtu būdu.
„Rusija neturi problemų parduodama prekes, bet turi daug problemų jas pirkdama“, – „New York Times“ nuomonės skiltyje rašė P. Krugmanas. Jo pastebėjimu, nors Vakarų šalys sutelkė dėmesį į Rusijos eksporto ribojimą, būtent importo apribojimai kandžioja agresorės ekonomiką. Šie apribojimai smogs daugumai pramonės šakų, tarp jų – naftos ir dujų, ir svarbiausia – karo pramonei. Negaudami daugybės reikiamų komponentų, technologijų, šie sektoriai rizikuoja savo ateitimi.
Europa irgi moka tam tikrą kainą – laukia nelengva žiema, tačiau ji priartins rusiškų dujų monopolijos galą.
„Ir jei laisvės kaina – dviem trimis laipsniais žemesnė temperatūra namuose, ką gi, mes tą kainą sumokėsim. Ir Europa taip pat turi būti tam pasirengusi“, – ragina Michailo Podoliakas, Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas.
Visą pusmetį Rusijos puolama Ukraina toliau didvyriškai ginasi, į aną pasaulį siųsdama vis daugiau okupantų, smogia jų ginkluotės sandėliams, vadavietėms, aviacijos bazėms ir kt. Ukrainiečių karinės salvės keliauja vis tolyn, vis arčiau savo užgrobtų sienų, ramybės nebeturi ir „krymnašistai“ – užgrobtame pusiasalyje vis dažniau sužimba iš žemyno atsiųsti „fejerverkai“.
Pačios Ukrainos Vakarams siunčiama žinutė nesikeičia per visus šešis mėnesius: Vakarai privalo padėti apginti laisvą ir demokratišką šalį, nesileisti į jokius sandėrius su klastingu rusų vadu. Nes Ukraina ne tik neketina daryti jokių teritorinių nuolaidų – ji sieks susigrąžinti visas okupuotas žemes, įskaitant Krymą. Jei leisime Putleriui atsikąsti bent kąsnį svetimos žemės, jis brausis tolyn.
„Vakarų šalys turėtų suprasti, kad Rusijos pergalė reikštų ir jos pergalę prieš NATO. Ukrainai būtinos ginkluotės tiekimas ne tolina, o artina taiką“, – interviu Italijos leidiniui „Corriere della Sera“ pareiškė M. Podoliakas. Pasak jo, niekuo kitu, išskyrus ginklą, negalima atsakyti į genocidą, areštus, filtravimo stovyklas, masines žudynes ir niokojimą.
VŽ nuomone, nuo rusų agresijos ne tik savo, bet ir visą Europą ginanti Ukraina nusipelnė būti girdima ir toliau palaikoma visomis priemonėmis – karinėmis, finansinėmis. Iki pergalės. Iki laisvės ir demokratijos pergalės. Iki viso civilizuoto pasaulio pergalės prieš tamsą.
