Subsidijų pleistrais kraujo upės neužtvenkti
Mes dar pamename, kaip dar pernai rudenį Europoje it domino kaladėlėms griūvant energijos tiekimo bendrovėms, „Ignitis grupė“ nutarė didvyriškai prisiimti visus veiklos nuostolius sau, už pažadą juos susigrąžinti per ateinančius penkerius metus.
Bendrovės atliekama visuomeninio tiekimo funkcija nėra savanoriška, o priskirta ir aprašyta įstatyme. Tačiau reguliuojamiems tarifams vis labiau nebeatitinkant realių energijos išteklių kainų, bendrovė nesikreipė į valstybę tiesioginės pagalbos. Turbūt dėl to, kad pagrindinis akcininkas paprašė. Antraip tokios apimties altruizmui bendrovės veikloje vietos neturėtų būti daug.
Tikėtasi, ne be pagrindo, kad sunkumai baigsis kartu su šildymo sezonu. Tačiau atėjo karas ir viltis užgeso. Iš pradžių neabejota, kad ir ši vasara bus brangi, o dabar niekas jau nesitiki pigesnių dujų bent iki 2025 m. pavasario. Paaiškėjo, kad viena bendrovė tokios naštos toliau nešti negali. Energijos kainos rinkose ėmė spausti ašarą net visko mačiusiems, todėl Vyriausybė iškosėjo kelis šimtus milijonų subsidijoms.
„Ignitis“ gavo kompensaciją už savo ankstesnį altruizmą, palengva pradėti didinti reguliuojami tarifai. Gyventojai gavo kelių centų už kilovatvalandę nuolaidą. Geri sprendimai laikinai, krizinei situacijai. Kalbama toliau: galbūt subsidijuoti tik tuos namų ūkius, kuriems labiausiai reikia, gal tik pirmąsias 150 kWh.
Pripažinsime, keista matyti tokią Vyriausybės fiskalinę drausmę tokios krizės akivaizdoje. Ypač žinant, kad prieš rinkimus nė viena Vyriausybė dar nėra atsisakiusi galimybės numelžti valstybines energetikes ar net spustelėti reguliuotoją dėl greitų politinių dividendų. Mat tokiu metu grėsmė kyla ne kokiems niekniekiams, tokiems kaip vartotojų perkamoji galia, vartotojų pasitikėjimas ir polinkis išlaidauti, o rinkėjų balsams. Bet dabar rinkos ekspertai be užuolankų sako: elektra dar ilgai bus brangi. Bent artimiausius porą metų.
Kodėl? Nes pasigaminame per mažai. O daugiau dar kurį laiką ir nepasigaminsime. Saulės elektrinių kvota jau pasiekta, šie įrenginiai, tikėtina, ateis į rinką, tačiau, kaip mūsų skaitytojai ir klausytojai jau žino, vien iš saulės visų elektra neaprūpinsi. Net jei „Ignitis grupė“ sugebės galiausiai pagimdyti į Nacionalinio stadiono šlovę pretenduojančią Vilniaus kogeneracinę jėgainę, ji elektros pagamins minimaliai.
Tiesa, vilniečių šildymo sąskaitos sumažės, o tai jau postūmis pirmyn. Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės plėtros projektas lyg pajudėjo. Tačiau jis buvo „pajudėjęs“ jau tokią daugybę kartų, kad baisu ką ir besakyti. Be to, Kruonis gali tik padėti paslinkti dalį pagamintos elektros arčiau vartojimo, per kelias valandas pirmyn.
Lig šiol mus gelbėjo importas, tačiau naujų importo kelių nėra, o artimiausia suplanuota jungtis yra su Lenkija. O ir jos statybos atidėtos iki 2027–2028 m. Net ir ankstesnė 2025 m. data nelabai dabar ką gelbėtų. Tuo tarpu naujus pabaigtus vėjo jėgainių parkus galime skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jų vystytojai skundžiasi, kad „proveržio paketas“ yra anoks proveržis: procedūrinis kelias nuo projekto iki statybų veda per nesuskaitomą gausybę institucijų. Ne tik paveldosaugininkų, kraštovaizdžio saugotojų, gamtos saugotojų, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvos automobilių kelių direkcijos.
Kuo čia dėti keliai? Vėjo turbinų mentes reikia nugabenti į statybvietę. Tai paprastai daroma itin retai, su policijos palyda, tačiau institucijos randa, kaip prikibti ir prie to.
Tokiame kontekste sunku neprunkštelėti girdint kalbas apie tai, kaip bus vystomas vėjo parkas jūroje. Biokuro arbatinukas prie Vilniaus yra tapęs kolosalia infrastruktūrine problema, o štai tie patys žmonės kalba apie porą milijardų kainuosiantį vėjo parką per 30 km nuo Palangos jūroje. Todėl į skelbiamas projekto datas žvelgiame atsargiai.
Tiesa, priešingai, nei, regis, projektą sabotuoti nutaręs Ramūnas Karbauskis, manome, kad konkursas vėjo jėgainių parko jūroje vystytojui atrinkti turėtų būti spartinamas, nes projektas yra gyvybiškai svarbus.
VŽ nuomone, energetikos krizė yra ilgalaikė. Valdžios atstovai turi pradėti garsiai kalbėti ne tik apie centus už kilovatvalandę, nes subsidijomis iš jos neišsipirksime. Reikia garsiai įvardyti, kas tiksliai stabdo elektros gamybos pajėgumų plėtrą, ir problemas išspręsti – pasitelkiant visas būtinas priemones. Nes kuo ilgiau delsime šiandien, tuo ilgiau keiksimės vėliau. Dešimt metų ignoruota 70% elektros importo problema grįžo keršyti. Perdėto atsargumo vedami priminsime, kad jau nebe 2012 m.: atsinaujinantys ištekliai yra greičiausia ir pigiausia priemonė didinti energijos gamybą.
Na, o gyventojams ir verslams derėtų susitaikyti su ta mintimi, kad energija vėl kainuoja pinigus. Senokai to nebuvo. Galbūt būtų laikas pasitikrinti, ar neatsirastų, kur elektros sutaupyti – ar caro Riuriko laikų šaldytuvą pasikeisti, ar langus užsisandarinti, ar išsimedžioti kaitrines lemputes namuose, jei jų dar liko.
