P. Jacunskij. Kainų didėjimo priežastys ir „ką gali padaryti Konkurencijos taryba?“

Metinė infliacija gegužę, išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje pasiekė naujus rekordus ir buvo 18,5%. Toks spartus kainų augimo tempas gali būti paaiškintas didėjančiais gamybos kaštais, nepakankama pasiūla ir didėjančia paklausa.

Karas Ukrainoje sumažino importą iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, be to, Lietuva viena pirmųjų iš ES šalių atsisakė rusiškų dujų, naftos bei elektros energijos importo. Būtent tiekimo šaltinių sumažėjimas galėjo daryti įtaką pasiūlai ir energijos išteklių kainoms, kurios balandį mūsų šalyje didėjo labiausiai po Estijos ir dar labiau pakurstė įsidegantį infliacijos žaizdrą.

Lietuva iš kitų ES šalių išsiskiria ir pagal darbo užmokesčio augimo tempą. 2021 m. IV ketvirtį, palyginti su analogišku 2020 m. laikotarpiu, Lietuvoje valandiniai darbo kaštai padidėjo 16,8% pramonės sektoriuje ir 18,1% paslaugų sektoriuje. Tuo tarpu Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje pramonės sektoriuje darbo kaštų augimas neviršijo 10%, o paslaugų sektoriuje – tik Lenkijoje perkopė 11%, nors ES ir euro zonos vidurkiai siekė apie 3% .

Sparčiau nei kitose šalyse didėjantis darbo užmokestis Lietuvoje darė dvejopą poveikį prekių ir paslaugų kainoms. Viena vertus, darbo kaštai yra dalis bendrųjų prekių ir paslaugų kaštų, o jų augimas nulemia ir atitinkamų produktų kainų kilimą. Kita vertus, spartus darbo užmokesčio didėjimas reiškia, kad vartotojai turi daugiau pinigų ir po pandemijos suvaržymų yra dar labiau linkę juos leisti įsigydami prekių ir paslaugų, taip formuodami didesnę paklausą.

Tikėtina, kad būtent ūgtelėjusi tam tikrų produktų, pavyzdžiui, konservų, kruopų, aliejaus paklausa kartu su jau minėtomis energijos išteklių kainomis bei darbo kaštais prisidėjo prie infliacijos maisto ir nealkoholinių gėrimų sektoriuje, kur kainų augimo tempas balandį Lietuvoje buvo didžiausias ES. Prie to prisidėjo ir prastas praėjusių metų derlius, lėmęs mažesnę daržovių ir kitų žemės ūkio produktų pasiūlą.

Poveikį maisto kainoms galėjo daryti ir tai, kad 2020 m. Lietuvoje maisto kainos sudarė apie 85% ES vidurkio ir tuo metu buvo vienos mažiausių ES. Sparčiai didėjant tiek vartotojų perkamajai galiai, tiek ūkio subjektų sąnaudoms, mūsų šalies verslas turėjo daugiau paskatų perkelti išaugusias sąnaudas galutiniams vartotojams didesnių kainų forma negu tose valstybėse, kur kainos 2020 m. buvo aukštesniame lygyje, o perkamoji galia per pastaruosius dvejus metus taip sparčiai nedidėjo.

Taigi, ką gali padaryti Konkurencijos taryba šiuo didelės infliacijos laikotarpiu?

Konkurencijos taryba, siekdama išvengti kainų augimo dėl konkurencijos ribojimų, iš esmės naudojasi trimis pagrindiniais įrankiais.

Pirmasis – įmonių susijungimų priežiūra.

Spręsdama, ar išduoti leidimus planuojamiems įmonių susijungimams, Konkurencijos taryba vertina, ar dėl atitinkamo sandorio nebus itin apribota konkurencija, ar nebus sukurta bei sustiprinta tam tikros įmonės dominuojanti padėtis. Naudodamasi šiais įgaliojimais, institucija neleido susijungti prekybos tinklams IKI ir RIMI. Tokiu sprendimu buvo užkirstas kelias didesnei mažmeninės prekybos įmonių koncentracijai vietinėse rinkose, kartu buvo sudarytos sąlygos intensyvesnei prekybos tinklų konkurencijai, kuri neabejotinai būtų sumažėjusi, jeigu rinkoje liktų vienu prekybos tinklu mažiau. Vis dėlto įmonių susijungimų priežiūra nėra priemonė, kuri leistų reaguoti į didėjančias kainas. Šiuo įrankiu siekiama išsaugoti konkurencingą rinkos struktūrą, kas ilgesniu laikotarpiu ateityje prisideda prie veiksmingesnės konkurencijos ir atitinkamai mažesnių kainų vartotojams.

Antrasis įrankis – įmonių sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų (kartelių ir ne tik) tyrimai.

Karteliai gali būti įvairaus pobūdžio: dėl kainų fiksavimo, dėl gamybos ar pardavimo apimčių ribojimo, dėl rinkų pasidalinimo, bet visų jų tikėtinas efektas yra produktų kainų didėjimas. Kainos gali padidėti ir dėl vadinamųjų vertikaliųjų konkurenciją ribojančių susitarimų tarp įmonių, esančių skirtinguose gamybos ir platinimo lygmenyse. Jeigu Konkurencijos taryba apie tokius pažeidimus gauna įrodymų, tokie susitarimai yra išaiškinami, o pažeidėjams skiriamos solidžios baudos, siekiančios iki 10%   įmonės bendrųjų metinių pajamų. Konkurencijos taryba ne tik pati renka įrodymus apie įtariamus pažeidimus, bet ir gali juos gauti  iš teisėsaugos bei kitų valstybės institucijų, pačių pažeidėjų, taip pat – fizinių asmenų. Pažeidėjai, kurie pateikia įrodymus apie kartelį Konkurencijos tarybai, gali būti visiškai atleisti nuo baudos, arba ši jiems gali būti sumažinta, o fiziniai asmenys, suteikę institucijai duomenų apie kartelį, gali gauti vienkartinę išmoką iki 100.000 eurų.

Dar vienas Konkurencijos tarybos įrankis – teisės aktų projektų ir galiojančių teisės aktų vertinimas dėl jų įtakos konkurencijai, siūlant atsisakyti nepagrįstų konkurencijos ribojimų, kurie kyla dėl teisės aktuose ar jų projektuose numatyto reguliavimo.

Taigi, nors kai kuriais atvejais kainos gali padidėti dėl kartelių ar netinkamo reguliavimo nulemtų konkurencijos ribojimų, apskritai infliacijai įtaką gali daryti visuma įvairių veiksnių, tokių kaip didėjančios įmonių sąnaudos, vartotojų nuotaikos, sumažėjęs prekių šaltinių skaičius bei daugelis kitų. Ir jų visų negali pašalinti nei Konkurencijos taryba, nei jokia kita konkurencijos institucija pasaulyje. Tačiau konkurencijos institucijos, gavusios įrodymų, gali išardyti kartelius ir ginti veiksmingą konkurenciją, kuri yra esminis veiksnys, ne tik skatinantis įmones pasiūlyti kuo palankesnes paslaugų ir prekių kainas vartotojams, bet ir lemiantis didesnį pasirinkimą bei geresnę produktų kokybę.

Komentaro autorius – Pavelas Jacunskij, Konkurencijos tarybos Konkurencijos politikos grupės vadovas