N. L. Chruščiova. Su liūdnu gimtadieniu, Andrejau Sacharovai
Kadangi Rusijos kariuomenė siaubia Ukrainą vykdydama „specialiąją karinę operaciją“, taika Rusijoje tapo pavojingu žodžiu. Už raginimus ją palaikyti suimami tūkstančiai žmonių, o vienas vyras buvo sulaikytas vien už tai, kad Maskvos Raudonojoje aikštėje laikė Levo Tolstojaus knygos „Karas ir taika“ kopiją. Taigi, pagarba O. Deripaskai už tai, kad jis pasisakė už taiką.
Žinoma, susilaikyti nuo branduolinio karo nėra tas pats, kas užtikrinti taiką. Kaip puikiai žinojo Sacharovas, padėjęs sukurti sovietinę termobranduolinę bombą, tai reiškia, kad reikia vengti sunaikinimo. Kaip jis rašė 1968 m., „termobranduolinis karas negali būti laikomas politikos tęsiniu kitomis priemonėmis (pagal Carlo von Clausewitzo formulę). Tai būtų visuotinės savižudybės priemonė“.
Septyneriais metais anksčiau Sacharovas tai nurodė mano seneliui Nikitai Chruščiovui – bandė atkalbėti sovietų premjerą nuo tų pačių ginklų, kuriuos jis padėjo įsigyti SSRS, gamybos ir bandymų. Galbūt jis manė, kad jam pavyks įtikti N. Chruščiovui, kuris prieš kelerius metus įvykdė destalinizacijos kampaniją ir išlaisvino kalinius iš gulago.
Tačiau N. Chruščiovas nekreipė dėmesio į A. Sacharovo prašymus ir net pasipiktino jo įžūlumu. „Pagaminkite savo bombas ir išbandykite jas“, – pasakė premjeras fizikui. „Nebandykite mums nurodinėti, ką daryti ar kaip elgtis“. Bet kokiu atveju, Chruščiovas įžūliai pastebėjo, kad SSRS atliko tik 83 bandymus, o Amerika – 194.
Be abejo, Chruščiovas pritarė Sacharovui, kad branduolinis karas atneštų visišką sunaikinimą ir niekada nesvajojo jo pradėti. Tačiau jis taip pat manė, kad branduolinis paritetas ir ginklavimasis, kaip tai buvo pademonstruota per 1962 m. Kubos raketų krizę, buvo politiškai būtini. Savo memuaruose jis teigė, kad kol Vakarai kūrė branduolinius ginklus, buvo visiškai pagrįsta, kad sovietai darytų tą patį. Tačiau jis taip pat apgailestavo dėl savo grubaus elgesio su Sacharovu, „moraliniu krištolu“, „kuris vadovavosi visuotiniu gėriu“ ir buvo atsidavęs „visų įmanomų geresnio žmonių gyvenimo sąlygų išsaugojimui“.
Tas grubumas turėjo pasekmių, bent jau taip teigė Politinis biuras, 1964 m. nušalinęs N. Chruščiovą. Jie teigė, kad Chruščiovo problema buvo ne tik tai, kad jis priiminėjo skubotus ir nepatikrintus sprendimus, kuriuos kolegos vadino „voliuntarizmu“, bet ir tai, kad jis blogai elgėsi su Sacharovu. Teiginys buvo svarus: nušalinus N. Chruščiovą, Sacharovas netrukus tapo persona non grata tarp sovietinio establišmento dėl savo raginimų ginti intelektinę laisvę ir kitas teises.
Praėjus daugiau nei 30 metų po Sacharovo mirties, jis vėl yra slopinamas, o branduolinio karo pavojus vėl didėja. Praėjusį gruodį Kremlius uždarė vieną seniausių Rusijos pilietinių teisių grupių „Memorial“, kurią A. Sacharovas ir kiti sovietmečio disidentai 1987 m. įkūrė, siekdami atskleisti Stalino laikų represijų mastą, įskaitant dešimtis milijonų mirčių gulaguose, ir agituoti už politinių kalinių bei priespaudos aukų teises.
Sacharovas taip pat yra atšauktas akademinėje veikloje. Gegužės 21 d., per Maskvos valstybinio universiteto Fizikos dieną, kuri, beje, buvo įsteigta N. Chruščiovo laikais, fizikos katedra „atidėjo“ paskaitas apie A. Sacharovo gyvenimą ir pasiekimus. Jie paaiškino, kad buvo užsiėmę kitais reikalais. Tikrai? Kas galėtų būti aktualiau, kai šiuo metu Rusijoje, Ukrainoje ir Vakaruose viešajame diskurse dominuoja branduoliniai grasinimai ir kaltinimai?
Karui Ukrainoje tęsiantis jau ketvirtą mėnesį, Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas įspėjo, kad branduolinio karo rizika yra „labai didelė“, ir kartu patikino, kad Rusija apie branduolinių ginklų dislokavimą nekalba. Atsižvelgiant į tai, kad praėjus dviem savaitėms po to, kai Rusijos tankai įvažiavo į Ukrainą, S. Lavrovas tiesiai šviesiai tvirtino, jog Rusija neįsiveržė į Ukrainą, jo patikinimas gali labiau kelti nerimą nei paguodą.
Riziką didina ir Vakarų, ir Rusijos žiniasklaidoje vykstantis aštrus diskursas, kurį kursto visų pusių politikai ir visuomenės veikėjai. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sako, kad visas pasaulis turėtų pasirengti galimam taktinių branduolinių ginklų dislokavimui Ukrainoje. JAV pareigūnai pakartojo šiuos perspėjimus, pažymėdami, kad Rusijos prezidentas V. Putinas gali jaustis priverstas žengti tokį žingsnį, jei manys, kad jam nebeliko galimybių. Tačiau tokie perspėjimai gali tapti išsipildančiomis pranašystėmis. Net Baltųjų rūmų spaudos sekretorius neseniai pabrėžė, kad reikia sušvelninti branduolinę retoriką. Visų pusių lyderiams būtų naudinga paskaityti šiek tiek Sacharovo.
Vis dėlto niekur Sacharovo palikimo suvokimas nėra toks svarbus kaip Rusijoje. Nors kai kurie Rusijos elito atstovai privačioje erdvėje murma dėl karo, tik nedaugelis išdrįso juo atvirai abejoti. Deripaska, vienas iš oligarchų, kuriems Vakarai taiko sankcijas dėl tariamo artumo Kremliui, tapo reta išimtimi. Atsargiais, bet aštriais pareiškimais, pavyzdžiui, pastabomis, kad 1983 m. Sacharovo straipsnis „Termobranduolinio karo pavojus“ vėl tapo aktualus ir kad žmonija turi „suaugti“, jis pabrėžė tikrąjį branduolinės politikos neapgalvotumą.
Rusija patyrė didelių nuostolių dėl Putino karo – nuo didėjančių represijų, ekonomikos žlugdymo iki spartaus protų nutekėjimo. Sacharovo palikimo užmiršimas yra dar vienas žingsnis atgal. Reikia tikėtis, kad tai nebus žingsnis visuotinės savižudybės link.
Komentaro autorė - Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė
Autorinės teisės: Project Syndicate, 2022 m.
