A. Aslundas. Žlugusi Putino valstybė

Toks apibrėžimas jau taikomas apibūdinant dabartinę Rusijos būklę ir galima tikėtis, kad toliau vykstantis karas dar labiau susilpnins Kremliaus valdžią. Kariniu požiūriu Ukraina netrukus nugalės Putiną ir pralaimėjimas reikš, kad Rusija jau net nėra „regioninė galia“, kaip kartą ją su panieka apibūdino buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. Kaip teigia ukrainiečiai, jie sunaikino 50 iš 120 Ukrainoje dislokuotų rusų batalionų taktinių grupių; o Rusija iš viso tokių grupių turi tik 170.

Sėkmingai atremti Rusijos konvencinę karinę galią Ukrainai pavyksta ne tik dėl Ukrainos karių didvyriškumo ir įgūdžių, bet taip pat dėl plačiai paplitusios Putino režimo korupcijos. Akivaizdu, kad Rusijos kariuomenė jau daug metų pūva iš vidaus. Ši nesėkmė dar labiau krinta į akis todėl, kad Putinas sukūrė šalį, kuri egzistuoja tik dėl karo – kaip senovės Sparta. Didžiausi pakilimai per 22 jos gyvavimo metus buvo 5 dienų trukmės karas prieš mažytę Gruziją 2008 m. rugpjūtį ir Krymo aneksija 2014 m. kovą. Tačiau nepavykęs Ukrainos puolimas šią iliuziją išsklaidė. Putinas tikėjosi nedidelio greito karo, bet dabar susiduria su tuo, kas primena pražūtingą Rusijos ir Japonijos karą 1904–1905 m., kai Rusijos pralaimėjimas paskatino šalyje revoliuciją.

Putinas jau nebegali valdyti Rusijos jokia įprastine prasme. Nuo 2003 m. jis sistemingai kenkė visoms valstybinėms institucijoms naikindamas demokratinius procesus, patikrinimus ir balansus bei įstatymo viršenybės principą – o vietoje jų įdiegė autoritarinę kleptokratiją. Jis ir nedidelis jo išrinktųjų ratas vogdavo didžiuliu mastu ir nieko nedavė Rusijos gyventojams. Dabar visa trapi sistema visiškai priklauso nuo vis didesnių represijų. Nuo 2012 m. Putinas Rusijos ekonomine plėtra nebesidomi. Nuo tada, kai 2014 m., reaguodami į Krymo aneksiją, Vakarai Rusijai įvedė sankcijas, šalies ekonomika neauga, o rusų gyvenimo lygis nukrito 10%, lemdamas plačiai paplitusį skurdą. Tačiau Putinui tai visiškai nerūpi, nes jis gyvena visiškai nuo aplinkinio pasaulio izoliuotuose melo ir propagandos rūmuose.

Istorikas Timothy'is Snyderis parodė, kad Putinas yra protofašistas, sukūręs lėkštą nacionalistinę ideologiją, kad pateisintų savo ilgalaikį įsikibimą į valdžią. Putinizmas reiškia teigimą, kad Rusija yra didi ir mėginimą tai įrodyti jėga kėsinantis į mažesnes valstybes. Palyginti su juo, Mussolinio fašizmas atrodo gilesnis.

2007 m. pirmasis Rusijos postkomunistinis ministras pirmininkas (ir geras mano draugas)  Jegoras Gaidaras išleido knygą „Imperijos žlugimas. Pamokos šiuolaikinei Rusijai“ ir įspėjo rusus apie postimperinį sindromą, kurį dabar simbolizuoja Putinas. Tas kelias veda tik į pražūtį. Taip ir yra.

Tuo metu, kai Rusijos ekonomika stengėsi atsigauti po žlugusios centralizuotos kontrolės, Gaidaras baiminosi, kad kartėlis dėl subyrėjusios Sovietų Sąjungos paskatins revanšistinį autoritarizmą. Jis įžvelgė daug panašumų tarp Putino valdymo ir beužsimezgančio nacių režimo: „Nedaug kas pamena, kad imperinės valstybės regalijos ir simboliai Vokietijoje buvo atkurti 1926 metais – tai yra, praėjus aštuoneriems metams po imperijos griūties, o Rusijoje – po devynerių metų – 2000 metais.“

Atsakydamas į mėgstamiausią Putino pareiškimą apibūdinant Sovietų Sąjungos subyrėjimą kaip „didžiausią dvidešimtojo amžiaus geopolitinę tragediją“ Gaidaras įspėjo, kad „Mėginti vėl Rusiją paversti imperija, reiškia sukelti pavojų jos egzistavimui. Rizika, kad bus judama šia kryptimi, yra didelė. Todėl labai svarbu suprasti anksčiau gyvavusias imperijas, kodėl jo žlugo ir su jų dezintegracija susijusias problemas.“

Gaidaro teigimu, vengiant revanšistinės neofašistinės ateities, svarbiausia sakyti tiesą apie praeitį. „Veimaro Respublikos vyriausybės nenoras sakyti tiesą apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią buvo viena pagrindinių jos žlugimo priežasčių, – rašė Gaidaras. –  Tiesa apie Sovietų Sąjungos žlugimo priežastis ir apie tai, kaip tai įvyko, sistemingai dar nebuvo pateikta.“

Tuomet Gaidaras užsipuolė Putino pateikiamą naratyvą: „Legenda apie klestinčią ir galingą šalį, kurią sugriovė užsienio priešai – tai mitas, keliantis pavojų šalies ateičiai.“ Gaidaras visada bijojo, kad Putinas padarys būtent tai, ką dabar ir daro Ukrainoje. Gaidaras buvo teisus, bet buvo teisus pernelyg anksti ir jo įspėjimų nebuvo paisoma. Jis mirė nelaimingas 2009 m., sulaukęs 53-ejų, o jo numatyta beprotybė dabar kelia pavojų Rusijos ateičiai.

Rusų visuomenei kol kas nepavyko sustabdyti Putino. Kaip ir vokiečių visuomenei – sustabdyti Hitlerio. Ir todėl, kaip ir 1939 m., ta užduotis, kaip nuodų taurė, perėjo Vakarams. Dabar Vakarai į Putiną ir jo režimą turi žiūrėti taip pat kaip Winstonas Churchillis žiūrėjo į Hitlerį – nekalbėkite su juo, tiesiog jį nugalėkite. Už visuomenės ribų esantys žmonės, tokie kaip Putinas, yra pernelyg fanatiški ir desperatiški, kad būtų patikimi derybų partneriai.

Žinoma, dabar, kai Putinas pražudė trečdalį Rusijos kariuomenės, vienintelis jam likęs argumentas yra turimi branduoliniai ginklai. Tačiau Vakarai irgi jų turi ir privalo paprasčiausiai aiškiai parodyti Putinui bei tiems, kurie spaus tą mygtuką, kad bet koks branduolinio ginklo panaudojimas reikš visapusį atsaką. Griežta kalba padėjo bendraujant su Nikita Chruščiovu per Kubos raketų krizę, padės ir dabar, nes tai vienintelė kalba, kurią supranta Putinas. Vakarų politika turi padėti rusams paversti išmintingus prezidento Joe Bideno žodžius realybe: „Dėl Dievo meilės, šis žmogus negali likti valdžioje.“

Komentaro autorius – Andersas Aslundas, Laisvojo pasaulio forumo Stokholme vyresnysis mokslinis bendradarbis 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.