Baltais siūlais siūtos idėjos
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kovai su „šešėliu“ statybose stiprinti dar praėjusių metų viduryje apskelbė sukūrusi tam ginklą - statybininko tapatybės identifikavimo (ID) kortelę, kuri turėjo būti pradėta taikyti nuo 2022 metų sausio 1 d. Pasak idėjos iniciatorių, tai esą turėjo būti vienas pirmųjų didesnių žingsnių kovojant su „šešėliu“, giliai tūnančiu šiame sektoriuje.
Verslas tuomet tikino: nors ir laukia tokios kortelės, tačiau neslėpė ir nusivylimo. Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas, teigia tikėjęsis kitokių sprendimų.
„Jeigu skaitytume pažodžiui teisės aktą, kuris priimtas, tai ten ne statybininko kortelės įdiegimas numatomas, o statybininko ID kodo suteikimas. Įstatymas nekalba apie statybininko kortelę. Mes nežinome, kaip šitas kodas spręs „šešėlio“ likvidavimo klausimą. Manome, kad vien kodas situacijos nepakeis“, – svarstė jis.
Praėjusių metų gruodį Seimas atidėjo vadinamosios statybininko kortelės įsigaliojimą – iki Naujųjų, vėliau dar kartą – iki šių metų balandžio 1 d. Tad naujovė praktiškai jau ant slenksčio.
Tačiau pasak statybų sektorius atstovų, nors ir buvo pauzė, daugiau aiškumo neatsirado.
„Matome, kad kovas jau įpusėjo, o aiškių mechanizmų, kaip taikyti įstatymą, nėra“, – VŽ komentuoja Egidijus Urbonas, Panevėžio statybos tresto (PST) vadovas. Pasak jo, įstatymas yra priimtas, bet jo įgyvendinimas ar poįstatyminiai aktai šiandien tikrai dar nėra aiškūs. Būtent neaiškumas suryja daugiau laiko ir energijos.
„Kodas turėtų būti vieningai taikomas visai Lietuvai. Dabar vieni lyg ir bando vienu modeliu eiti, kiti kitu, tačiau vieningo sprendimo šiandien nėra“, – priduria PST vadovas.
Arūnui Šleniui, statybos UAB „Naresta“ vadovui, būsimi pokyčiai taip pat kelia klausimų, o daugiausia – kaip veiks sistema, kai rangovas bus atsakingas ir už subrangovų darbuotojus.
„Kokie gali būti verslo ėjimai, procedūros, kai nėra aiškumo iš ten („Sodros“ – VŽ). Savo žmonių tikrinimo būdus dar galime numanyti, bet išvis nežinia, kaip bus su subrangovais. Aiškumo dėl atsakomybės taip pat nėra“, – VŽ nuogąstauja A. Šlenys.
Statybų verslas jau ne pirmą kartą pakimba ant valdžios ne iki galo paruoštų namų darbų kabliuko. Pavyzdžiui, tuomet, kai savivaldybių patvirtinti infrastruktūros mokesčio tarifai buvo keičiami jau po jų įsigaliojimo. Šiuo mokesčiu siekta atsisakyti infrastruktūros plėtros finansavimo iš mokesčių mokėtojų, kurie galbūt ja niekada nepasinaudos, lėšų.
Dar vieną galvosūkį verslas sprendžia dėl nuo kovo įsigaliojusių Žemės įstatymo pakeitimų, kuriais už plėtrą valstybinėje žemėje nuo šiol reikia susimokėti. Tačiau kaip tai padaryti, nežino.
Statybų sektoriaus kelias – tai ėjimas su daugybe kliūčių: biurokratija čia jau iš peties „pasistengia“, kad jų būtų kuo daugiau, kad procesas truktų kuo ilgiau. Dabar statybų eigą apsunkina dar ir sutrikusios tiekimo grandinės, brangstančios žaliavos bei galimas jų trūkumas, atšaukus kai kuriuos sertifikatus.
Valstybinių institucijų „serialai“ nepaliauja stebinti: ne iki galo užbaigti įstatymai kilnojami iš vienos datos į kitą, tačiau nuo to nei pagerėja jų kokybė, nei aiškumo daugiau atsiranda.
VŽ nuomone, jei jau valdžia pasišauna kažką tvarkyti, nustato net konkrečius terminus verslui, tai galėtų parodyti pavyzdį – pirmiausia pati atliktų visus namų darbus, kokybiškai parengtų įstatymus ir juos paaiškinančius dokumentus, idant visa tai netaptų verslui eiline sunkiai išnarpliojama šarada.
Statybininkų asociacija prieš kelias dienas išplatino pareiškimą, kad valdžios institucijoms reikia apsispręsti, arba duoti sprendinius, kaip įgyvendinti minėtą teisės aktą, arba jo įsigaliojimą dar kartą nukelti tolesniam laikui. Gal bent šį kartą institucijos pagaliau viską tinkamai sudėliotų?
