A. Aslundas. Rusijos tvirtovė griūva

Naujienų srautas iš Rusijos buvo ribotas ir šališkas dar prieš Putinui pradedant karą. Dabar jis beveik visai išseko. Dėl naujų cenzūros įstatymų nepriklausomiems žurnalistams tapo neįmanoma dirbti. Dauguma užsienio korespondentų išvyko, o likusiems Rusijos žurnalistams, pasidalijusiems kokiais nors Kremliaus naratyvui prieštaraujančiais faktais, gresia 15 metų kalėjimo. Tuo metu daugumą Rusijos valstybinių svetainių blokavo įsilaužėliai arba valdžios institucijos jas padarė nepasiekiamas užsieniečiams.

Nepaisant to, Rusijos ekonominės katastrofos kontūrai aiškiai matomi. Praėjus kelioms dienoms po vasario 24 d. prasidėjusios Rusijos invazijos, Vakarai reagavo ne tik vieningai, bet ir kur kas griežtesnėmis sankcijomis nei tos, kurios buvo įvestos Putinui 2014 m.  aneksavus Krymą ir įsiveržus į Rytų Ukrainą.

Svarbiausios sankcijos buvo finansinės. Jungtinės Valstijos uždraudė vykdyti sandorius su keturiais didžiausiais Rusijos valstybiniais bankais, uždraudė prekiauti Rusijos valstybės obligacijomis, apribojo galimybę teikti paskolas 13-ai stambiausių Rusijos įmonių, atjungė pagrindinius bankus nuo SWIFT finansinių pranešimų sistemos ir, svarbiausia, įšaldė Rusijos centrinio banko užsienio valiutos atsargas. Vienu ypu Rusija neteko prieigos prie tarptautinių finansų. Joks vakarietis artimiausiu metu nedrįs bendradarbiauti su Rusijos finansinėmis institucijomis.

Kitomis sankcijomis JAV tiekėjams buvo uždrausta eksportuoti maždaug pusę pagrindinių technologinių žaliavų, kurias iš jų perka Rusija.  Ir šimtai Vakarų technologijų bendrovių, pradedant nuo „Apple“, savo noru pareiškė, kad nustos vykdyti veiklą Rusijoje arba jai parduoti savo gaminius ar paslaugas.

Kitos sankcijos buvo nutaikytos į Rusijos elitą ir jam priklausančias įmones. Daugumai aukščiausių Rusijos politikų jau anksčiau pradėtos taikyti sankcijos, tačiau dabar į sąrašą įtrauktas užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir pats V. Putinas. Be to, nors anksčiau didžiausiems Rusijos oligarchams pasinaudojus plačiais ryšiais Vakaruose pavykdavo sankcijų išvengti, dabar jie prarado bet kokį palaikymą. Jų prabangios jachtos konfiskuojamos, o Putinui lojalūs asmenys Europoje medžiojami kaip nusikaltėliai – kas itin džiugina Vakarų bulvarinius leidinius.

Įmonėms arba investuotojams, veikiantiems šalyje, kuriai taikomos sankcijos, jos paprastai sukelia trijų rūšių riziką. Pirma, kyla pavojus, kad priemonės, kurias galima pakeisti  vienu rašiklio brūkštelėjimu, ir toliau vystysis nenuspėjamai. Antra, gresia tai, kad visi atsisakys drausti sankcionuotoje šalyje sudaromus sandorius arba skiriamas investicijas. Trečia, bet kuris subjektas, tęsiantis bendradarbiavimą su sankcionuojamu režimu, gali prarasti gerą vardą arba net sulaukti baudžiamųjų kaltinimų.

Atsižvelgiant į šias rizikas, Rusija tapo pernelyg nepatikima ir pavojinga, kad kas nors norėtų su ja turėti reikalų. Garsios Vakarų bendrovės ne tik nebenori tęsti prekybos su Rusija, jos atsisako ir didelių investicijų. Beveik visos didžiosios Vakarų naftos bendrovės, įskaitant BP, „Shell“, „ ExxonMobil“, „Equinor“, OMW ir ENI, paskelbė, kad traukiasi iš šalies. Liko vienintelė Prancūzijos bendrovė „Total“.

Prieš Putinui pradedant karą Vakarų sankcijos Rusijai siekė maždaug 30% taikomų Iranui, bet vos per dieną jos išaugo iki maždaug 90%. Vienintelis reikšmingas skirtumas buvo tas, kad sankcijos dar nebuvo taikomos iš Rusijos eksportuojamoms prekėms. Tačiau kovo 8 d. JAV ir ES įvedė rimtas sankcijas Rusijos energetikos žaliavoms.

Beveik niekas nesitikėjo tokios staigios Rusijos izoliacijos ir ekonomikos žlugimo.  Ilgą laiką tyčiojęsi iš 2014 m. įvestų sankcijų, Putinas ir jo sėbrai paprasčiausiai manė, kad  Vakarų vyriausybės tik grasina papildomomis „sankcijomis iš pragaro“. Tačiau akivaizdu, kad Kremlius neįvertino Vakarų sankcijų galios. Dabar niekas negali teigti, kad sankcijos yra neveiksmingos. Vienintelis klausimas, ar jos bus vykdomos ir palaikomos.

Nors JAV atkakliai reikalavo griežtesnių sankcijų nei ES, dabar JAV ir ES požiūris beveik visiškai sutampa. Įdomiausia, kad valdant naujajai vyriausybei sugriežtėjo ir Vokietijos pozicija  – stulbinantis posūkis, ateityje pareikalausiantis išsamių studijų.

Tokio vieningo atsako visiškai pakako tariamai sankcijoms atspariai Putino citadelei sugriauti. 2012 m. grįžęs į prezidento postą Putinas iš esmės ignoravo ekonomikos augimo ir plėtros poreikį ir ėmė kaupti tarptautines valiutos atsargas, kurių vertė pasiekė 630 mlrd. USD. Rusijos federalinis biudžetas visą tą laikotarpį išliko daugiau ar mažiau subalansuotas, o užsienio skola buvo minimali ir sudarė apie 20% BVP. Pinigų politika buvo griežta, o rublio kursas svyravo.

Tačiau šios politikos vaisiai dabar eina niekais. Didžioji Rusijos užsienio valiutų atsargų dalis yra įšaldyta, Rusijos akcijų biržos uždarytos, o 31 Rusijos bendrovės akcijų, kuriomis prekiaujama Londone, vertė nukrito 98% – daugiau nei per 1998 m. finansų krizę, kai Rusijos bendrovių akcijų vertė smuko 94%. Rusijos kredito reitingas buvo sumažintas iki „šlamšto“ statuso, koks jis išliks neribotą laiką. Rusijos kapitalo rinkos iš esmės mirusios.

Ekonomistai prognozuoja, kad rublio vertė ir toliau sparčiai kris ir iki metų pabaigos sudarys 200 rublių už JAV dolerį (nuo maždaug 70 rublių prieš Putinui pradedant karą). O kovo 8 d. Rusijos centrinis bankas nusprendė nustoti keisti rublius į užsienio valiutas, vadinasi, rublis nebekonvertuojamas. Galima pagrįstai spėti, kad metinis infliacijos lygis sieks bent 50%, o Rusijos BVP šiais metais greičiausiai sumažės mažiausiai 10% .

Putinas vis dar kontroliuoja savo generolus, saugumo tarnybas ir intelektualus. Tačiau Rusijos ekonomika priklauso nuo dirbančiųjų, daugelis kurių jau dabar pastebi, jog jų pajamos mąžta dėl šio beprasmiško karo sukeltos infliacijos  Nepaisant kraštutinio cenzūros režimo Rusijoje Nižnekamske (Tatarstane) dėl nuvertėjusio realiojo darbo užmokesčio jau buvo surengtas didelis streikas. Tikėtina, kad kils daugiau socialinių neramumų ir dirbančiųjų streikų. Pražūtingi V. Putino užsienio ir ekonominės politikos padariniai bus pernelyg dideli ir plačiai paplitę, kad juos pavyktų nuslėpti.

 

Komentaro autorius - Andersas Aslundas,  Laisvojo pasaulio forumo Stokholme vyresnysis mokslinis bendradarbis 

 

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.