(Ne)šventiniai Lietuvos pašto siurprizai

Nuo 2022 m. sausio prenumeratos pristatymo tarifas auga dvigubai: už leidinio svorį iki 60 g didėja nuo dabartinių 0,15 Eur iki 0,30 Eur. Atitinkamai 100% brangsta ir kitos pozicijos.

„Taip, gal tai ir atrodo drastiškas kilimas, tačiau kai įvertiname, kiek laiko tarifai nebuvo keisti, kai paskaičiuojame, kiek prie vieno leidinio kainos tai prisideda, tai nėra tokia nepakeliama našta. Tikrai atsakingai stengėmės žengti šį žingsnį“, – tikina Asta Sungailienė, AB Lietuvos pašto (LP) generalinė direktorė, ir priduria, kad pastaruosius 5 metus nekeitė pristatymo tarifų.

Pasak jos, prisideda ir bendra situacija — per pastaruosius 5 metus dvigubai išaugo darbo užmokesčio sąnaudos, o jos sudaro didžiausią šių kaštų dalį.

Informacijai: pati A. Sungailienė yra didžiausius atlyginimus viešajame sektoriuje gaunančių vadovų dešimtuke – 2020 m. duomenimis, jos atlyginimas (neatskaičius mokesčių) siekė beveik 9.000 Eur.

Teisybės dėlei verta priminti, kad dėl „atsakingumo“ ir paslaugų kokybės nebuvimo į LP daržą galima mestelėti ne vieną akmenėlį. Pirmiausia dėl to, kad kentėjo leidinių prenumeratoriai, negaudami laiku dienraščių, nes „atsakingas“ LP sugebėdavo dienraštį (!) pristatyti geriausiu atveju kitos dienos vakare. Niekas nenorėjo skaityti vakarykščių laikraščių, tačiau tik tokie buvo valstybinio pašto sugebėjimai.

Kainų didinimas jau tapo mėgstama LP veikla. Štai 2010 m. lapkritį valstybės valdomas paštas, ketinantis 2011-uosius baigti be nuostolių, paskelbė 40% didinantis pristatymo tarifus „atgaline data“, tai yra leidiniams, kurie ankstesnėmis kainomis jau parduoti kitiems metams.

„Nustatyti naujus tarifus nuspręsta atsižvelgiant į tai, kad iki šiol galioję periodinių leidinių prenumeratos apdorojimo tarifai neatitiko rinkos sąlygų ir Lietuvos paštas kasmet patirdavo nuostolių. Vien pernai dėl taikytų tarifų bendrovė patyrė 15,4 mln. Lt nuostolių“, – skaičiavo Arūnas Venckavičius, tuometinis LP Pardavimų tarnybos direktorius.

Beje, pats LP ir 2019 m., ir 2020 m. dirbo pelningai.

Leidėjai stebisi tokiu drastišku kainų pakėlimu. „LP vardijamos priežastys tarsi suprantamos, visur matome kainų kilimą, tačiau ne tokia dinamika – 100% šuolio nesame sulaukę nė iš vieno kito savo tiekėjo. Be to, netiesa, kad LP šios paslaugos kaina nesikeitė per pastaruosius šešerius metus. Pernai, pasikeitus kainodarai, kai mokame už svorį, o ne už pristatytą vienetą, mūsų leidinių platinimo kaina šoktelėjo maždaug 19%“, – skaičiuoja Živilė Gudavičiūtė, „Verslo žinių“ produktų pardavimo skyriaus vadovė.

Žiniasklaidai, kuri jau tvirtai įžengusi į skaitmeninę erdvę, drastiški LP užmojai didesnio poveikio galbūt nepadarys, tačiau tikrai ne visi leidėjai yra pasiruošę išgyventi vien skaitmeninėje aplinkoje. Ir ką daryti, kai vienintelis platintojas yra LP?

Negana to, kaip rodo patirtis, keliant kainas, pašto paslaugų kokybė negerėja.

„Situaciją blogina dažni LP pristatymo paslaugos kokybės trūkumai, laiku nenunešami žurnalai, nesklandus duomenų apie prenumeratorius priėmimo procesas. Mes, kaip leidėjas, esame priversti turėti dedikuotus etatus spręsti problemoms, susijusioms su LP prenumeratų pristatymo nekokybišku darbu. Kelti pristatymo kainas tokiu sunkiu spaudai metu, nesulaukiant jokių realių veiksmų gerinant šios paslaugos kokybę, yra absurdiška“, – piktinasi Tomas Balžekas, „15min group“, jungiančios ir „Media Bitės“, žurnalų leidėją, vadovas.

VŽ nuomone, kalbant apie LP sprendimą užsikelti kainas stebina dar ir tai, kad ir vėl žingsniuojama tuo pačiu keliu – apie kainų didinimą praneša dabar, vėlyvą rudenį, kai kitų metų biudžetai jau patvirtinti, suderinti. Leidėjams teks ieškoti būdų, kaip sugerti dalį padidėjusių sąnaudų.

Susisiekimo ministras Marius Skuodis, vertindamas šią situaciją ir kainų kilimą, pabrėžia, kad LP negali veikti nuostolingai, nors nuostolius iš šios veiklos (periodinių leidinių prenumeratos pristatymo) patiria jau ne vienus metus.

„Kartu įvertindami žiniasklaidos svarbą ir susidariusią situaciją, suprantame, kad, didinant tarifus, leidėjų padėtis taptų sudėtingesnė, todėl kartu su Kultūros ministerija ieškosime tvarių ilgalaikių sprendimų, kaip periodinių leidinių pristatymo miestuose klausimą išspręsti iš esmės“, – VŽ teigia M. Skuodis.

Ne paslaptis, kad ieškojimas yra tęstinis procesas. Todėl leidėjai turėtų ne tik apsišarvuoti kantrybe, bet ir išspręsti galvosūkį, kaip išgyventi. Mat ieškotojai rezultatą žadą pateikti iki 2023 m. sausio. O ką daryti 2022-aisiais? Gal ministras turi patarimą?