J. Tamulis. Darykit ką nors
Skirtingai nuo daugumos, man dabar prasidėjusi karantino sąlygų atlaisvinimo kryptis nepatinka. Nepatinka ne tiek tai, kas daroma – nepatinka, kaip tas daroma, nepatinka šio proceso stichiškumas. Per tuos metus jau turbūt užteko laiko suprasti, kiek sudėtingas ir komplikuotas kovos su virusu proceso valdymas. Ryte į orą iškeltas paseilintas pirštas vėjo krypčiai ir stiprumui nustatyti nėra tinkamas sprendimų priėmimo metodas. Gal net pats blogiausias.
Nesupraskit manęs klaidingai. Niekada neturėjau problemos deklaruoti savo pažiūras. Tą ir darau. Ši Vyriausybė man asmeniškai patinka ir kelia pasitikėjimą. Eilę jos narių turėjau progos pažinti tiesiogiai – kaip profesionalius, padorius ir suprantančius savo atsakomybę žmones. Jų padėtis šiuo metu nepavydėtina. Darbo krūvis milžiniškas, sustoti ir ramiai išanalizuoti padėtį nėra kada. Sprendimų reikia greitai, o jokių akivaizdžių ir vienareikšmiškų nėra. Spaudimas kyla iš visų pusių, ir jau akivaizdu, kad dar didės.
O ore tiesiog tvyro „darykit ką nors“ atmosfera.
Tokioje padėtyje priiminėti sprendimus labai sunku, o kritikuoti vardan kritikos lengva, bet žema. To norintys toliau neskaitykite.
Tiek sudėtingose situacijos gerų sprendimų praktiškai nėra, dažniausiai yra tik blogi ir dar blogesni. Tačiau tiems, kurie tavo pažiūrų, privalai taikyti aukštesnius reikalavimus. Ir turi teisę, o gal ir prievolę, pasakyti, jei kas ne taip.
Tas „A-B-C ir taip toliau“ scenarijų modelis tikrai nebuvo geriausias. Būsiu tiesus – verslui jis visiška nelaimė – dėl to, kad neduoda jokios galimybės valdyti kaštus atsižvelgiant į laike prognozuojamus įvykius. Kur tas modelis nuves, nuspėti buvo galima. Tačiau jis davė bent jau šiokį tokį aiškumą. Ir metodiškumą. Jam žlugus, mes nebeturime aiškios krypties ir tikslų.
Darykit ką nors. Daryti kažką, be abejo, reikia. Prieš beveik šimtą metų Einšteinas taikliai apibrėžė kvailumą – tai bandymai daryti tą patį tikintis kitokio rezultato. Po to praslinkęs šimtmetis patvirtino, kad jis buvo teisus. Taigi daryti teks kitaip, bet geriau nedaryti „ką nors“.
Mes visi gudrūs po laiko. Tačiau neįmanoma ką nors tinkamai pataisyti nesupratus, kas ir kodėl nepavyko.
Taigi. Jau kelios savaitės kasdieninių naujų užsikrėtimo atvejų skaičius stabilizavosi ir yra apie 400-500 kasdien, 14 dienų užsikrėtimų skaičius 100 tūkstančių gyventojų svyruoja tarp 220–250. Ta santykinai stabili padėtis ir yra pakilusio spaudimo atlaisvinti karantiną priežastis. Visi mato – arba nujaučia – kad skaičių sumažėjimo tiek, kad būtų galima atlaisvinti karantiną pagal dabartinį modelį, pasiekti nepavyks.
Priminsiu – scenarijus B, kai jau leidžiamas kiek laisvesnis gyvenimas, prasidėtų, kai atvejų skaičius 100.000 gyventojų per 14 dienų būtų mažiau 100. Į lauko kavinę galėsite užeiti, kai tokių atvejų bus mažiau nei 50.
Pagrindinė priežastis gana aiški. Įvestas karantinas iš esmės reiškė keletą pagrindinių apribojimų. Tai smarkiai apribotas mobilumas, smarkiai apriboti šeimyniniai ir draugų kontaktai, ir dalies ekonominės veiklos sustabdymas. Skirtingais vertinimais, nukirsta nuo 10% iki 20% ekonominės veiklos, daugiausia paslaugų sektoriaus, ir atitinkamas skaičius žmonių liko namie.
Šie trys faktoriai sumažino kontaktų skaičių ir atitinkamai nukirto užkrato plitimo grandines. Tačiau panašu, kad tai riba. Tiek, kiek naudojamos priemonės pasiekti galėjo, tiek ir padarė. Užkratas toliau plinta likusioje funkcionuoti 80% ar daugiau ekonomikos dalyje ir palaiko esamą lygį.
Tą lengva matyti – užtenka žvilgtelėti į kasdien portaluose pateikiamą informaciją apie naujus židinius įmonėse, gamyklose, įstaigose ar darželiuose. Žmonės ligą parsineša į namus ir ratas sukasi.
Tai reiškia, kad toks modelis galėjo leisti sumažinti susirgimų skaičių iki kažkokios ribos – tikrai ne iki siekiamų 0–25 (scenarijus A) – bet tai viskas. Naivu tikėtis daugiau, kai keturi penktadaliai ekonomikos pilnai funkcionuoja ir užtikrina atitinkamą virusui plisti reikalingą kontaktų skaičių.
Nieko nedarant ir nekeičiant, bendri skaičiai nebemažės. Realiai vertinant situaciją, užkrėtimų lygis dabar turėtų po truputį didėti – tiek dėl pradedamų atlaisvinimų, tiek ir dėl britiškos atmainos įtakos. Gal vėliau ir galima tikėtis kažkokio situacijos pagerėjimo – susijusio su pavasario / vasaros periodu bei su pamažu pradėsiančiu daryti įtaką vakcinavimo lygiu.
Tai reiškia eilę nemalonių faktų. Reikia susitaikyti su tuo, kad bent panašus susirgimų skaičius išliks iki rudens pabaigos, kol vakcinacija padarys savo darbą (kad ir kaip pyktų Prezidentas, stebuklais netikiu). Nebent būtų siūloma dar labiau išplėsti sustabdytų ekonomikos sektorių sąrašą. Tai leistų sumažinti susirgimų skaičius, bet rudens pabaigos terminas vis tiek liktų kaip reali viltis.
Ankstesnysis taikytas modelis neturi prasmės. Reikia kitokio sprendimo, ir panašu, kad pasirinkimo yra nedaug. Reikia nustatyti priimtiną susirgimų skaičiaus lygį (per 14 dienų 100 tūkstančių gyventojų) ir aiškų veiksmų planą ir procedūras, kaip jį stebėti ir valdyti.
Reaguoti greitai, sugriežtinti priemones, kai skaičiai viršija nustatytą lygį, ir atlaisvinti, kai skaičiai rodys gerėjančią padėtį. Skamba paprasta, daryti ir už tai atsakyti yra nepalyginamai sunkiau, bet kito būdo turbūt nėra. O gal yra, ieškokite ir svarstykite.
Tokių situacijų valdyme nėra nieko svarbiau, kaip turėti aiškius apibrėžtus tikslus ir jų siekimo būdus. Jokios stichijos valdyme, jos pakankamai už sienos.
Tas susirgimų skaičiaus lygis gali būti skirtingas, priklausomai nuo sutartų prioritetų, tačiau bent jau ne didesnis nei užtikrinantis normalų sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimą. Nereikia kartoti praėjusių metų priešrinkiminių klaidų.
Mums, kaip visuomenei, neišvengiamai reikia susitarti, koks susirgimų lygis yra priimtinas, ir priimti bei apmokėti tokio sprendimo kainą. Ji bus žmonių gyvybių (kuo aukštesnis lygis, tuo daugiau gyvybių tai pareikalaus) ir pinigų kaina. Visa turima patirtis jau leidžia gana tiksliai prognozuoti pasekmes pagal atitinkamą susirgimų lygį. Taip atrodo sprendimas, ir labai panašu, kad tokio sprendimo išvengti nepavyks. Jį turės padaryti Vyriausybė, tačiau tai turės būti mūsų sprendimas.
Ir dar reikia ir kitokio sprendimo dėl vienokio ar kitokio sprendimo finansinių pasekmių. Dabartinė situacija yra nepriimtina – kalbant padorių žmonių kalba.
Padėtis ekonomikoje nėra vienoda. Eilė ekonomikos sektorių, vieni daugiau, kiti mažiau, patyrė neigiamą pandemijos įtaką. Ypatingai tai liečia visą paslaugų sektorių. Daug kur ten padėtis tragiška. Yra pakankamai sričių, kurių karantinas nepaveikė, o yra ir tokių sektorių, kurie iš šios situacijos smarkiai išlošė. Tai ir lemia tai, kad mūsų BVP skaičiai ligšiol atrodo padoriai.
Nefunkcionuojantys, tačiau vis tiek žymią kaštų dalį patiriantys verslai baigia išsemti resursus. Didelė dalis jų, ypač tokie kaip restoranai (tik kaip akivaizdus pavyzdys, tokių yra visa eilė), iki vėlyvo rudens neišgyvens. Ar atsistos tie, kurie išgyvens iki tos dienos, kai vakcina įveiks virusą, didelis klausimas. Šiuo metu jie visi kraujuoja darbiniu kapitalu, jį naudoja padengti kaštus, neturėdami jokių pajamų arba turėdami jų nepakankamai. Dalis jų nesugebės pakilti, nes darbinio kapitalo startui jau nebeturės.
Jau girdžiu žodį „parama“. Labai gaila, bet ta parama nedaug ko verta. Reikia tiesiai ir atvirai pasakyti, kad absoliuti dalis paramos, pasiekusios tuos sustabdytos ekonomikos dalies verslus (labiausiai nukentėjusius), yra parama, skirta padengti dalį darbo užmokesčio. Ji neskirta verslui paremti, ji skirta tik darbo vietoms kažkaip išsaugoti, ir net nekompensuoja visų tokios darbo vietos išsaugojimo kaštų.
VERSLO TRIBŪNA
Prieš beveik dvidešimt metų, kai dauguma lietuvių dar nebuvo net pagalvoję apie pirkinius internetu, ambicinga komanda ryžosi eksperimentui – sukurti e. parduotuvę. Idėja buvo prekiauti viskuo – nuo avalynės iki aksesuarų. Ir tuo metu tinkamiausias pavadinimas pasirodė toks, kuris pabrėžtų, kad… parduotuvė dirba 24 val. per parą. Taip gimė „Open24“ – e. parduotuvė, dabar labiausiai žinoma dėl išskirtinio „Crocs“, „Reima“, „Keen“ ir kitų prekių ženklų asortimento.
Beveik tris dešimtmečius statybų sektoriuje veikianti statybos paslaugų bendrovė „Versina“ savo vardą jau įrašė į vienų reikšmingiausių Lietuvos nekilnojamojo turto (NT) projektų sąrašą. Tarp įgyvendintų projektų – nuo Kauno sporto halės rekonstrukcijos ir Telšių stadiono atnaujinimo iki Vilniaus bei Marijampolės regionų atliekų tvarkymo centrų statybų. Šiandien įmonė sėkmingai žengia į naują etapą – atsinaujinančios energetikos sektorių, kur jau įgyvendino pirmuosius vėjo jėgainių parkus Vaiguvoje ir Šakiuose.
„Europos Sąjungoje šiuo metu nežinau nė vienos trąšų gamyklos, kuri galėtų dirbti visu pajėgumu. Aplinkybės tokios, tarsi ilguoju laikotarpiu ši pramonės šaka apskritai turėtų išnykti“, – sako Jonavos azoto trąšų ir kitų chemijos produktų gamybos AB „Achema“, kurią valdo koncernas „Achemos grupė“, generalinė direktorė Audronė Kuskytė. Įmonė išgyvena ne pačius geriausius laikus – dvejus metus dirbo nuostolingai, tačiau vadovė mato bent porą svarbių aplinkybių, kurios padėtų „Achemai“ atgauti pagreitį.
Lietuvai stiprinant gynybos pajėgumus, ypatingą reikšmę įgauna technologiniai sprendimai, kurie padeda užtikrinti valstybės saugumą. Vilniuje surengta „Miltech akademija 2025“ tapo platforma aptarti svarbiausias gynybos inovacijų kryptis – nuo dronų ir autonominių sistemų iki dirbtinio intelekto taikymo, ryšių technologijų, testavimo bei hibridinių grėsmių prevencijos. Renginį organizuoja Inovacijų agentūra kartu su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, Lietuvos kariuomene bei Gynybos resursų agentūra prie Krašto apsaugos ministerijos.
Žodis parama čia ne vietoje. Jis tik iškraipo esmę ir nukreipia veiksmus visai ne ten. Partirti praradimai turi būti tinkamai kompensuoti.
Tam, kad galėtų dirbti didžioji dalis, nuostolius patiria ir tą sąskaitą apmoka penktadalis ekonomikos. Daug kartų girdėjau argumentus, kad tai pandemija ir niekas nekaltas. Deja, ne visai taip.
Ne pandemija uždarė tuos verslus, tai padarė Vyriausybė savo sprendimu, mūsų visų interesų labui. Ne pandemija nusprendė, kurie galės dirbti, o kurie turės užsidaryti. Tai buvo greičiausiai logiškas sprendimas, sėdėdamas atitinkamoje kėdėje tokį turbūt priimčiau pats. Tačiau esmės tai nekeičia. Kalba ne apie kaltę, kalba apie atsakomybę ir teisingumą.
Negali taip būti, kad už visos visuomenės interesus sumokėtų tik viena jos dalis – didžiąja dalimi ta uždaryta 10-20% ekonomikos. Tai ir neteisinga, ir neteisėta.
Galvoje aidi kažkieno priesaika: „...prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.“ Šie praradimai turi būti kompensuoti. Jie yra patirti dėl to, kad to reikėjo visuomenei ir valstybei, Vyriausybė tokį sprendimą priėmė, ir valstybės pareiga yra juos kompensuoti. Tikiu, kad taip prisiekę asmenys jau ėmėsi reikiamų iniciatyvų. Jei dar ne, drįstu pasakyti: jau laikas.
Kainą jau sumokėjom didelę. Dar savaitė jos smarkiai nebepakeis. Sustokite dar vieną kitą savaitę, be mitingų, protestų, maišymo su žemėmis ir reikalavimų atsukti tą ar kitą varžtą. Duokite Vyriausybei ramiai išanalizuoti padėtį, pasitarti su tais, su kuriais mano esant reikalinga, ir priimti sprendimą dėl prioritetų ir aiškios tolimesnės strategijos. Jos dabar neturime, o ji būtina. Jei Vyriausybė tik gesins gaisrus, ji tikrai to tinkamai padaryti negalės.
P. S. Gyvenime buvau fizikas ir finansų specialistas. Abi sritys išmokė, kad, esant pakankamam faktų kiekiui, sveika nuovoka dažniausiai yra pakankamas metodas gana geroms išvadoms padaryti. Tačiau nesu epidemiologas, todėl į visišką interpretavimo tikslumą negaliu pretenduoti, kaip ir į atitinkamus specifinius „plonus“ aspektus. Todėl prašau vartoti su deramu atsargumu.
