Venecija su kauke
Vieną 1754 m. sausio mėnesio naktį aikštėje prie vienos bažnyčios ,Venecijos centre, gaubiamas sutemų laukia Casanova. Iš šešėlio išnyra vyriškais drabužiais vilkinti, veidą kauke slepianti žmogysta. Tačiau kaukė slepia ne vyro, o gražų moterišką veidą. Tai paskutinė garsiojo suvedžiotojo Giacomo Casanovos auka.
Dieną – ji kukli vienuolė. Casanova vienuolyne svečiavosi kelis kartus, nes per karnavalą šventiniai renginiai vyksta net Bažnyčiai priklausančiose įstaigose. Neseniai jam pavyko persirengusiam Pjero kostiumu su skrybėle ir kauke prisimeilinti vienuolei.
Šį vakarą M. M., kaip ją pavadino Casanova, dėvi vyrišką kostiumą. Į drabužio kišenes ji įsidėjo tipiškų vyriškų daiktų: anglišką pistoletą ir uostomojo tabako.
Vis dėlto, kai Casanova nusiveda M. M. į Ridotto, lošimų namus, jos lytis greitai išaiškėja. Lošimų salėje sėdintys vyrai nelaido pastabų, kad šalia jų prie stalo sėdi moteris. Nerašytos karnavalo taisyklės byloja, kad reikia gerbti kaukių anonimiškumą.
Casanova vienuolė lošia su dideliu azartu. Aistros jai nestinga ir vėliau – Casanovos lovoje, slapto buto miegamajame. Ji visai nesijaučia suvaržyta savo vienuoliškų įžadų.
„Aš taip ir nesupratau, ar ji buvo tikinčioji, persirengusi ištvirkėle, ar ištvirkėlė, persirengusi vienuole“, – po daugelio metų senatvėje savo prisiminimuose apie nesuskaičiuojamus nuotykius rašė garsusis suvedžiotojas.
Tikras maskaradas
Venecijos karnavalas – kaukių laikas, kai viskas leidžiama ir niekas nėra tas, kas dedasi. Vienuolės susirasdavo meilužių, moterys tapdavo vyrais, o transvestitai išdidžiai vaikščiodavo apsivilkę spalvingomis suknelėmis ir sulaukdavo ne įprastų užgauliojimų, o komplimentų. Rafinuoti aristokratai ir paprasti žmonės švęsdavo kartu. Kasdienės taisyklės liaudavosi galiojusios.
Pirmą kartą Venecijos karnavalas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1094 metais. Kaukės atsirado kiek vėliau: kaip miesto gyvenimo dalis jos minimos 1268 metais. Paprotys slėpti veidą tikriausiai atėjo iš Rytų, su kuriais venecijiečiai viduramžiais prekiavo.
Ilgainiui kaukės tapo svarbia Venecijos kultūros dalimi. 1725 m., o būtent tada gimė Giacomo Casanova, daugelis venecijiečių – vyrų ir moterų – kaukes nešiodavo pusę metų.
Dėl venecijiečių pomėgio persirenginėti ir nešioti kaukes svetimšaliai manė, kad mieste beveik nuolatos vyksta karnavalas. Tačiau iš tiesų dalį metų kaukės turėjo kitą, daug praktiškesnę funkciją nei šventė ar maskuotė.
Venecijoje kompaktiškai gyveno labai skirtingų sluoksnių gyventojai. Todėl ir aristokratai, ir nekilmingi žmonės persirengę galėjo pramogauti nebijodami ko nors įžeisti ar susigadinti reputacijos. Dažniausiai visi gerai žinojo, kas slepiasi už kaukės. Simboliniai kostiumai ir kaukės leido ir laisvai bendrauti, ir išlaikyti atstumą.
Kelis mėnesius iki karnavalo pradžios visi Venecijos gyventojai, ir kilmingi, ir prasčiokai, nešiodavo paprastas standartines kaukes. Baltomis kaukėmis, juodais gobtuvais ir trikampėmis skrybėlėmis apsitaisę būdavo net elgetos. Tai buvo populiariausias kostiumas. Juo persirengę miestiečiai svetimšaliams atrodė panašūs į šiurpius vaiduoklius.
Paprastos kaukės ir kuklūs drabužiai natūraliai įsiliedavo į miesto gyvenimą, kuris tuo metu paklusdavo konservatyvioms giežtoms religinėms normoms. Tačiau po Kalėdų visos taisyklės būdavo pamirštamos – Casanova galėjo nevaržomai džiaugtis nuodėmės saldumu. Karnavalas išlaisvindavo Veneciją.
Susikeisdavo vietomis
Oficialiai karnavalo sezonas prasidėdavo sausį arba vasarį, tikslią pradžios datą paskelbdavo renkamas Venecijos valdovas – dožas. Tačiau švęsti venecijiečiai pradėdavo jau gruodžio 26 dieną, pasibaigus Kalėdų religiniams apribojimams. Nuo šios dienos karnavalas sulig kiekviena savaite intensyvėdavo, kol pasiekdavo kulminaciją – savaitę visiškos anarchijos ir pašėlusių linksmybių, o jos trukdavo iki Pelenų trečiadienio, gavėnios pradžios.
Per karnavalą Venecija pražysdavo spalvomis. Paprastas rudens kaukes ir tamsius apdarus keisdavo ryškių spalvų, gausiai išpuošti fantastiški kostiumai. Žmonės galėjo rengtis kaip nori ir elgtis taip, kaip būdinga jų vaidinamiems personažams. Kai Casanova atvyko į vienuolyne surengtą puotą ir mėgino suvilioti M. M., jis vilkėjo Pjero kostiumu. Šio personažo kaukė reikalavo, kad per puotą jis komiškai šoktų ir vaidintų juokdarį.
Karnavalo kostiumai būdavo puošnūs, vienas išradingesnis už kitą. Paprasti žmonės persirengdavo princais ir princesėmis. O turtingesni venecijiečiai negailėdavo pinigų norėdami išsiskirti arba sukurti tikrą gyvąjį paveikslą, kad visas miestas vėliau apie tai šnekėtų ištisus metus.
1750 m. viena aristokratė pasirodė su liūtu, eidama jį vis paglostydavo ir įkišdavo ranką jam į nasrus. Po šešerių metų visų dėmesį patraukė persirengėliai, įkūniję septynias didžiąsias nuodėmes. Dideliam publikos juokui puikybės nuodėmę simbolizavo advokatas, o gydytojas vaizdavo tinginystę.
Kartą advokatais persirengęs būrelis vyrų garsiai peikė miesto teisinę sistemą, kurioje įsigalėjusios įvairios baudos ir rinkliavos.
Paprastiems žmonėms tekdavo krapštyti paskutines santaupas, kad galėtų sumokėti už prabangius kostiumus. O tarp aristokratų keletą metų buvo populiaru persirengti vargšais elgetomis. Jų skarmalai buvo pasiūti iš geriausių medžiagų, todėl niekas kilmingų persirengėlių nesupainiodavo su tikrais elgetomis.
Leidžiama viskas
Per karnavalą itin įvairiaspalvė Venecijos visuomenė ne tik susikeisdavo vaidmenimis, bet ir laisvai bendraudavo. Katalikai linksmindavosi su nekenčiamais žydais, o paprasti pirkliai ir amatininkai lošdavo prie vieno stalo su didikais.
Kaukės leido ignoruoti socialines normas. Per karnavalą būdavo pamirštamos ir įprastos lyčių elgsenos taisyklės. Moterys galėjo atsikratyti kuklumo ir meiliai pasiglamonėti su kavinėse sutiktais svetimais vyriškiais. Ne karnavalo metu toks elgesys priblokštų ir glumintų lankytojus, tačiau karnavalo siautulyje publika tik pritariamai šaukdavo.
XVIII a. gatvėse už dožų rūmų rinkdavosi transvestitai. Vadinamieji „gnagaer“ persirengdavo, pvz., kaimo mergaičių drabužiais, o kartais juos lydėdavo jaunuoliai, vaidinantys mažus vaikus. Jie agresyviai užgauliodavo praeivius, tačiau šie dažniausiai reaguodavo su humoru. Tik karnavalo papročių nežinantys užsieniečiai bandydavo jiems atsikirsti.
VERSLO TRIBŪNA
Lapkričio 26 d. Vilnius taps verslo, ekonomikos ir prognozių epicentru – čia vyks konferencija „Verslas 2026“. Pirmą kartą Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jamesas A. Robinsonas dalinsis būtent Lietuvai skirtomis įžvalgomis.
Per septynerius metus Vilniaus miesto inovacijų pramonės parkas (VCIIP) išaugo į vieną svarbiausių aukštųjų technologijų traukos taškų Lietuvoje. Čia sutelkta gyvybės mokslų bendruomenė, pritrauktos dešimtys įmonių ir šimtai milijonų eurų investicijų, o pats projektas juda į antrąjį plėtros etapą. Dr. Gediminas Pauliukevičius, VCIIP operatoriaus VšĮ „Northtown Vilnius“ vadovas, sako, kad pasiekti rezultatai ir ambicingi planai rodo, jog Lietuva gali konkuruoti aukštųjų technologijų srityje, o Vilnius turi realią galimybę tapti lietuviškuoju Silicio slėniu.
Nuo stambių energetikos įrenginių iki NATO sąjungininkų karinės technikos – LTG grupės krovinių gabenimo geležinkeliais bendrovė „LTG Cargo“ pasiūlė ir jau įgyvendino ne vieną tokį ypatingų krovinių vežimą. Tai – projektiniai pervežimai, kuriems priskiriamas ir karinės technikos gabenimas geležinkeliu.
„PwC“ Lietuvoje plečia vadovų gretas, paskirdama du naujus paslaugų sričių lyderius: Gediminą Černiauską, kuris tampa kibernetinio saugumo paslaugų vadovu ir vadovaus jų plėtrai Baltijos šalyse, bei Petrą Misiūną, perimantį sandorių paslaugų vadovo pareigas iš Roko Žemaičio.
Bulių bėgimas
Karnavalas buvo ne tik šventiškas ir laisvamaniškas, bet ir kruvinas. Į šurmuliuojančias gatves būdavo išleidžiama bulių, o šventės dalyviai juo mušdavo ir badydavo. Krauju plūstantiems gyvuliams vėliau perpjaudavo gerkles. Būdavo rengiami ir dideli vaidinimai, per juos minia linksmindavosi stebėdama, kaip žalojami ir žudomi lokiai ar kitokie, egzotiškesni gyvūnai.
Gyvūnų skerdynės buvo įprasta ir svarbi karnavalo dalis. Kai kartą per karnavalą bulius buvo užpjudytas šunimis, vienas žiūrovas vietiniam rašytojui vardu Michele Battaglia pasakė, kad kruvinas susidorojimas buvo gražus. Battaglia atšovė, kad reginys buvo pernelyg žiaurus. Pašnekovas nustebo ir paniekinamai tarė:
„Jūsų krūtinėje plaka moteriška širdis! Jei būtų jūsų valia, visas miestas mirtų iš bado. Bulių gaudynės ir kiti pavojingi, kruvini ir tragiški dalykai daro mus bebaimius.“
Dožas viską slapta stebėdavo
Kol šėldavo karnavalas, venecijiečiams negaliodavo jokie suvaržymai – apie tokią laisvę kitu metu niekas nedrįsdavo nė pagalvoti. Temos, kurios paprastai buvo blogo tono ženklas, būdavo laisvai diskutuojamos, kavinėse būdavo ištisai šnekama apie seksą ir politiką.
„Tai labai šiuolaikiškos kalbos, – 1755 m. skundėsi konservatyvių pažiūrų rašytojas Daniele Concina knygoje, dedikuotoje popiežiui. – O visi išmintingi žmonės žino, kad šiuolaikiška kalba yra visų neramumų šaltinis. Dėl jos išsiskiria sutuoktiniai, ji skatina prabangos troškimą, puikybę ir tinginystę.“ Laisvas žodis kėlė susirūpinimą ir miesto valdovams.
Galima susidaryti įspūdį, kad Venecija gyveno nerūpestingai ir laisvai, tačiau taip nebuvo. Priešingai – respubliką geležine ranka valdė dožas. Dožą venecijiečiai rinkdavo, tačiau rinkimų teisę turėjo tik įtakingiausi didikai.
Bet koks bandymas abejoti valdovu ir kritikuoti jo valdymą buvo iškart baudžiamas. Trys valstybės inkvizitoriai, miesto tvarkos ir moralės sergėtojai, turėjo platų agentų tinklą ir bemat sužinodavo apie kiekvieną maištingos minties apraišką.
Suvaržytai visuomenei karnavalas buvo tarsi vožtuvas slaptoms mintims ir troškimams išleisti. Dožas ir pats dalyvavo karnavalo renginiuose, tačiau jo valdininkai išlikdavo budrūs iki nevaržomų linksmybių pabaigos. Įkaitusioje karnavalo atmosferoje valstybės sargai akylai stebėdavo pašėlusios šventės dalyvius ir suimdavo didžiausius ramybės drumstėjus.
Karnavalų metu valstybės inkvizitorių agentai būdavo itin aktyvūs, jų maišydavosi visur. Apsirengę kaip ir kiti karnavalo dalyviai, jie klausydavosi pokalbių, žymėdavosi pastabas apie transvestitus ir pasislėpę šešėlyje stebėdavo, kaip tamsoje poros tenkina aistras.
Vėliau smulkiai surašytas ataskaitas jie pateikdavo valstybės inkvizitoriams. Vis dėlto būdavo sudėtinga įrodyti, kad kas nors nusikalstamai kalbėjo ar elgėsi, nes mieste linksminosi vien persirengėliai. Venecijos archyvuose pilna tokių ataskaitų, tačiau kaltinimai buvo pateikti tik keletui žmonių.
Imperatorius panaikino šventę
Pavasarį, pasibaigus karnavalui, ištirpdavo ir valstybės inkvizitorių atlaidumas. Casanova, kuriam šventė tęsdavosi ištisus metus, stengėsi elgtis apdairiai. Tačiau policijoje kaupėsi įrodymų apie jo nedorybes. 1755 m. kilpa užsiveržė, tačiau apkaltintas jis buvo ne amoraliu elgesiu, o šventvagyste. Pas jį buvo rasta uždraustų, net bedievystę skleidžiančių knygų.
Teismas nuteisė Casanovą penkeriems metams kalėjimo. Garsiajam suvedžiotojui pavyko pasprukti ir išvykti iš Venecijos. Klajodamas svetur jis praleido ištisus 18 metų.
Karnavalai Venecijoje liovėsi 1797 metais. Venecijos Respubliką užėmė Austrija. Vienas pirmųjų imperatoriaus įsakymų buvo uždrausti kaukes ir mėnesius trunkančias linksmybes. Venecijos karnavalas su prašmatniais kostiumais ir nesibaigiančiomis puotomis vėl atgijo tik XX a. 8-ajame dešimtmetyje.
Casanova – kaukių karalius
Niekas geriau už Giacomo Casanovą nesugebėjo pasinaudoti kaukių teikiamais pranašumais. Nors žymusis suvedžiotojas buvo kilęs iš žemesniosios venecijiečių klasės, persirengęs jis galėdavo suvilioti ir aristokračių.
Casanova gimė 1725 m., jo motina buvo aktorė. Dar jaunystėje jis pagarsėjo kaip lošėjas, sukčius ir moterų suvedžiotojas. Pirmiausia į Casanovos žavesio žabangas pakliuvo dvi seserys iš vienos garsiausių Venecijos šeimų. Vėliau buvo šimtai moterų – tarp jų vienuolių ir net jo paties nesantuokinė dukra.
Venecijos inkvizicija įdėmiai stebėjo šį laisvamanį suvedžiotoją. Tačiau maskuotė padėdavo jam išsisukti ir toliau tęsti savo užkariavimus. Kai imdavo svilti padai, Casanova išvykdavo į Europą, nes ten jis galėjo nesidangstyti kaukėmis.
Kasdienės venecijiečių kaukės
Kelis mėnesius prieš karnavalą gyventojai vaikščiodavo užsidėję kuklias vienodas kaukes. Tai buvo įprasta miestiečių aprangos dalis.
Šių laikų Venecijos kaukių meistrai turistams gamina nedidelius meno kūrinius – gausiai papuoštas, paauksuotas, įvairiaspalves kaukes su daugybę smulkių dailių detalių. XVIII a. venecijiečiai, ir turtuoliai, ir vargšai, dažniausiai slėpdavo veidus paprastomis, visiškai nepuoštomis vienodomis kaukėmis. Kitaip nei šiandien, kaukės turėjo suteikti jos šeimininkui ne išskirtinumo, o anonimiškumo.
Rudens mėnesiais kaukės tapdavo įprasta venecijiečių aprangos dalimi – lygiai kaip nosinė ar kojinės. Dauguma kasdienių kaukių neuždengdavo burnos, kad žmogus galėtų laisvai valgyti ir gerti nenusiėmęs kaukės.
Tik prasidėjus karnavalui venecijiečiai imdavo varžytis, kurio kaukė įspūdingesnė.
Pusmetis su kauke
Iš pradžių venecijiečiai kaukes dėvėdavo tik per karnavalą. Tačiau XVIII a. kaukės buvo nešiojamos gerokai ilgiau. Venecijiečiai su kaukėmis vaikščiodavo ištisą miesto teatrų sezoną. Užsieniečiams atrodydavo, kad miestiečiai švenčia ištisus metus.
Ruduo. Kaukių sezonas prasidedaSpalį venecijiečiai grįždavo iš vasaros rezidencijų. Atsidarydavo teatrai ir prasidėdavo kaukių sezonas. Kaukėmis veidus slėpdavo visų sluoksnių miestiečiai. Su kaukėmis ir kostiumais jie žiūrėdavo teatro spektaklius, susitikdavo kavinėse ar tiesiog vaikščiodavo po miestą. Iš visų buvo reikalaujama gerbti gyventojų anonimiškumą. Vienam kitą šaukti vardu buvo laikoma blogo skonio ženklu.
Kalėdos. Kaukės draudžiamos10 dienų iki Kalėdų nešioti kaukes buvo draudžiama. Miesto teatrai šiuo laikotarpiu neveikdavo, o tikintieji turėdavo melstis neuždengtais veidais. Kad miestiečiams nekiltų pagundų, Venecijos kaukių meistrai per Kalėdas privalėjo sėdėti namie.
Gruodžio 26 dieną dožas eidamas į mišias užsidėdavo kaukę. Tai buvo ženklas, kad Kalėdų draudimas baigtas. Oficialiai pradedamas karnavalas, o kuklūs apdarai ir kaukės keičiami į spalvingus kostiumus. Šiuo laikotarpiu venecijiečių apranga tarnaudavo fantazijos užgaidoms, nors tikrasis karnavalas prasidėdavo tik po kelių savaičių.
Vasaris. Karnavalo įkarštisSpalvingiausias ir intensyviausias karnavalo metas prasidėdavo po oficialaus atidarymo. Per karnavalą aikštėse vykdavo bulių bėgimai, kanaluose – gondolų regatos, o daugybėje puikių Venecijos rūmų nesibaigdavo puotos.
Užgavėnės. Dožo šventė nurungė kitas puotasVenecijos valdovo šventė – karnavalo kulminacija. Ji vykdavo paskutinę savaitę prieš karnavalo pabaigą ir vadinosi riebusis antradienis (Užgavėnės).
Šventės dalyviai susirinkdavo aikštėje priešais dožų rūmus. Dožas renginius – karių paradą, vaidinimus, fejerverkus, muzikantų ir dainininkų pasirodymus – stebėdavo iš savo rūmų balkono.
Svarbiausia šventės akimirka būdavo jaunuolio nusileidimas lynu iš Šv. Morkaus aikštėje stovinčios varpinės bokšto iki dožo balkono. Jaunuolis iš bokšto leisdavosi pašėlusiu greičiu krepšyje, o nusileidęs įteikdavo dožui gėlių ir padeklamuodavo eilėraštį. Dažnai pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų – leisdamasis jaunuolis iškrisdavo iš krepšio, o dožas nebegaudavo nei gėlių, nei eilėraščio.
Sulig karnavalo pabaiga baigdavosi ir maskaradas. Nuo Pelenų trečiadienio vidurnakčio iki pirmojo trečiadienio po Velykų buvo draudžiama nešioti kaukes. Venecijiečiai tuomet tapdavo savimi, turėdavo melstis ir atgailauti už nuodėmes.
Gegužė. Kaukės pasirodydavo vėlKarnavalas atsinaujindavo ir Kristaus dangun žengimo (Šeštinės) laikotarpiu, kuris dažniausiai būna gegužę. Per 17-os dienų šventę atsidarydavo teatrai, o venecijiečiai vėl išsitraukdavo kaukes. Tačiau ir šis karnavalas – ne paskutinis. Miesto didikai kaukes užsidėdavo per įvairias ceremonijas visais metų laikais. Visi miestiečiai išsitraukdavo kaukes, kai būdavo renkamas respublikos valdovas.
