“Scanorama”: geras kinas iš Šiaurės šalių

Festivalis prasidės garsiausio danų režisieriaus Larso von Triero (“Idiotai”, “Prieš bangas”, “Šokėja tamsoje”) paskutiniu filmu “Dogvilis”. Vargu ar galima surasti šiandieniniame Europos kine jei ne geriausią, tai bent jau originaliausią kūrinį. Alegorinė teatrališka kino apysaka “Dogvilis” pasakoja apie jauną moterį Greis (Nicole Kidman), nusprendusią patikrinti, kaip giliai yra “supuvusi” žmonija. Filmas stebina ir savo stilistika, kuri išties sukurta teatro principais (jokių kinui būdingų realistinių paviljonų, tik šiek tiek rekvizito), ir aktorių sugebėjimu vaidinti būtent kino ekranui skirtus vaidmenis nenusižengiant tiems teatro principams. “Dogvilis” netrukus bus rodomas kino repertuare, taigi jį verta akcentuoti kaip atidarymo įvykį ir festivalio reklamą. Bet veržtis reiktų visų pirma į filmus, kurie nėra matyti ir kitos progos juos išvysti gali ir nebepasitaikyti. Tokie šiame festivalyje gal ir ne visi, bet tikrai – dauguma. Visą savaitę festivalio programoje bus rodomi Suomijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos, Islandijos ir Farerų salų režisierių darbai. Į programos sudarytojų akiratį pateko ir pripažinti šių šalių kino meistrai (islandas Fridrikas Thorn Fridriksonas, švedas Janas Troellis, suomis Akis Kaurismakis ir jo brolis Mikka bei kt.), ir dar mums negirdėti, bet pasaulyje garsūs naujesni šių šalių režisūros vardai ir jų filmai. Filmų daug, visų nesuminėsi, tačiau tikrai verti paminėti pora dokumentinių filmų – “Dogvilio išpažintys”, kurio herojus yra pats Trieras, ir “Viskas apie mano tėvą” – net, sakytum, šokiruojantis homoseksualistinės temos kūrinys.
>> Ypatingą dėmesį siūlyčiau atkreipti į danės Lone Scherfig (mums pažįstamos iš filmo “Vilburas nori nusižudyti”) subtilią komedija “Italų pradžiamokslis”, apdovanotą Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje prizu už režisūrą. Tai vienas iš nedaugelio tikrai sėkmingų “Dogmos” principais sukurtų kino projektų. Šalia islandų kino klasiko Fridriko Thorno Fridriksono kūrinių (prieš dešimtmetį “Skalvijoje” buvo rodyti jo “Gamtos vaikai”) bus galima pamatyti jaunesnės kartos režisieriaus Baltazaro Kormakuro “Jūrą” – šeimyninių paslapčių ir nuodėmingų aistrų audrą iš pažiūros konservatyvioje Islandijos provincijoje. Šis filmas lyginamas su garsiausiu danų “Dogmos” filmu “Šventė”. Švedas Lukas Modissonas (”Parodyk man meilę”, “Kartu”) parodys, kokia negailestinga Švedija gali būti merginai iš Rusijos (“Lilia 4 – ever”), tačiau tai vienas iš tų atvejų, kai svetimos terpės, t. y. Rusijos ir buvusių socialistinių Rytų, temos pristatytos gana lėkštai. Bet jeigu tarptautiniai festivaliai yra autoritetas, tai reikia paminėti, kad šis filmas buvo įtrauktas į Tarptautinio Venecijos festivalio konkursą “Prieš srovę”. Tuo tarpu Varšuvos kino festivalio žiūrovų simpatijas pelnė “Draugelis” – filmas jaunimui apie jaunimą, kuriam pavyksta tapti TV herojais, bet nuo to asmeninių ir dvasinių problemų ne sumažėja, o padaugėja. Judančia kamera nufilmuotas šis filmas gana sunkiai įsivažiuoja, bet jo jaudinantis finalas atperka visas vaidybiniame kine debiutuojančio režisieriaus nuodėmes. >> Programa labai išsami, apimanti daugiau kaip dešimtmetį Šiaurės šalių kino istorijos. Rengėjai nevengia pakartoti seniau viena ar kita proga rodytų Lietuvoje dešimtmečio senumo filmų (minėti “Gamtos vaikai” ar Jano Troellio “Il Capitano”). Nieko tokio, – užaugo kinomanų karta, kuri iš naujo atranda Šiaurės šalių kiną. Na, o kai kuriuos filmus, kad ir visus suomio Akio Kaurismakio kūrinius, galima žiūrėti po kelis kartus. Žinoma, jeigu priimtinas tas, jau pasauline klasika tapęs, melancholiškas suomio humoras. Nepaprastai artimas tiek “pankiškai” nusiteikusiai publikos daliai, tiek senstelėjusiai meninei bohemai, galėsiančiai atpažinti save juokingai liūdname šedevre “Bohemos gyvenimas”.
Visų programos filmų ir vardų nesuminėsi, belieka pasiūlyti kiekvienam asmeniškai pasidomėti programa ir atspėti, kas labiausiai gali sudominti šioje išties neatmestinai sudarytoje programoje. Gaila tik vieno, – kad reklamos šiam renginiui mažoka, bet prie šitokio “Forum Cinema” požiūrio į savo pačių renginius, panašu, tenka įprasti.