Paragauti Estijos

Jaukios akmenimis grįstos Talino gatvelės atsibunda vos tik virš Hermano

bokšto pakyla Estijos vėliava. Būrelis turistų kopia Trumposios kojos gatve, svarstydami, kokį norą sugalvos priglaudę delną prie kažkada miesto aukštuomenę nuo pirklių atskyrusios akmeninės sienos vartų, kiti fotografuojasi prie brangiausio Estijos viešojo tualeto — o jūs manėte, kad tokiomis istorijomis gali pasigirti tik Lietuva? Keletas vietinių senamiesčio kavinėse gurkšnoja kavą ir tikrina elektroninį paštą.

Jie sako, kad Taline egzistuoja du sezonai: žiema ir statybos, todėl patys pasitaikius tinkamam orui išdumia į vasarnamius, prie vandens ar į miškus.

Tačiau turistams Taline veiklos apstu: šiųmetė Europos kultūros sostinė šiek tiek virkauja dėl mažo biudžeto, bet renginių, rekonstrukcijų ir naujų ekspozicijų muziejuose nepagailėta. Galima sekioti paskui skėtį dangun iškėlusį gidą, vakarais stebėti spektaklius Šiaudiniame teatre ar žygiuoti „kultūros kilometru“, žvalgantis po kultūros sostinės reginius bei renginius, o sutemus — kopti ant „Viru“ prekybos centro stogo žiūrėti kino filmo. Bet galima sukti toliau nuo įprastų turistinių maršrutų ir leistis paskui gaminamo maisto aromatą.

Paprastai, bet neprastai

Estai pripažįsta mėgstantys skaniai pavalgyti, todėl priešpiečiams ar verslo pietums renkasi sotų maistą. Dirbantieji buvusiame Kalamajos gamyklų rajone, dabar tapusiame bohemos ir meno meka, it paslaptimi dalijasi seną industrinį pastatą okupavusio „F-hoone“ adresu: Telliskivi 60A, Tallinn. Restorane didžiuliais langais telpa 150 valgytojų, dažniausiai vietinių, jei oras geras, galima įsikurti prie stalelio lauke.

Kainos nesikandžioja, maistas ant stalo atkeliauja greitai ir panašėja į sočią naminę vakarienę, o ne į madingą užkandžiavimą: kalną stambiai pjaustytų

salotų su baltuoju pelėsiniu sūriu keičia aštroka kokosų pieno, kario ir vištienos sriuba, tada ant stalo gulasi garuose kepta lašiša bei desertas. Lankytojams patinka, kad užuot gludinę interjero detales, savininkai investuoja į kokybišką ir nebrangų maistą: keturių patiekalų pietūs asmeniui čia atsieina apie 12–14 EUR. Svarbu: restoranas dirba 10–24 val. darbo dienomis, 10–02 val. savaitgaliais.

„nAnO house“ restoranėlyje atpalaiduoja eklektiškas stilius, naminis maistas ir

šeimininkų dėmesys.Jaukios vakarienės į „nAnO“

Jei iš madingosios Kalamajos sugrįžę į senamiestį imsite klaidžioti gatvelių labirintais ir atsidursite prie „nAnO house“ durų, dar nedžiūgaukite: restorano savininkai pro jas įsileidžia tik lauktus, t. y. telefono skambučiu stalą ar visą nediduką restoraną rezervavusius svečius, ir tik tomis dienomis, kai patys yra nusiteikę gaminti. Beatrice Fenice užsijuosusi prijuostę triūsia virtuvėje. Nuo paauglystės modeliu dirbančios 41-erių metų moters veidas svečius stebi iš gausybės „nAnO house“ puošiančių meno kūrinių ir krūvų žurnalų, kuriuos galima čia pat pavartyti. Aplink sukiojasi du mažamečiai, juos „gano“ Natalija —

auklė, rusų kalbos mokytoja, kartais dirbanti ir Beatrice priklausančioje modelių agentūroje. O prie Talino klubų didžėjaus pultų stojantis Priitas Kuusikas kitame kambaryje į taures pila aperityvo ir sako tuoj skubėsiantis ruošti deserto – tai jo sritis.

Iš karto ir nesuvoksi, kieno klegesio šiame restoranėlyje daugiau: meniškųjų šeimininkų, jų svečių (šiandien, tarkime, čia užsuko gausi indėnų šeimyna, okupavusi vidinį kiemelį) ar pirmą kartą į „nAnO house“ pakliuvusių lankytojų. Įsistebeilijęs į eklektiškas interjero detales visai nenustembi nesulaukęs

valgiaraščio: kaskart savininkai svečiams patiekia tai, ką tądien sumanė pagaminti. Šiandien Natalija iš orkaitės traukia pyragėlius su kopūstais ir cinamonu, aštria vištiena bei morkomis su aitriosiomis paprikomis. Beatrice stalą nukrauna sezono salotomis, troškintomis daržovėmis, rizotu su voveraitėmis ir kepta žuvimi, o Priitas kviečia degustuoti tiramisu bei rabarbarais įdaryto creme brulee. Svarbu: rezervuoti iš anksto, atsiskaityti grynaisiais.

Kur sustoja laikas

Mums, žemyno gyventojams, egzotika dažniausiai tampa ne Estijos sostinė, o jos salos. Dvi valandos automobiliu, 20 minučių keltu ir Muhu saloje pasitinka

išbarstyti šieno rulonai, mediniai vėjo malūnai, visur tvyrantis kadagių aromatas ir kiek šiurkštesnis vėjas. Tylos nereikia kurti dirbtinai nei pakelės kaimeliuose, nei salos pietuose įkurtame Padastės komplekse: kadaise buvusio dvaro, o dabar SPA ir viešbučio komplekso akmenuotais keliukais lėtai vaikšto šeimos, poros ir grupelės, atvykstančios čia paklausyti tylos arba skanauti dvare įkurto „Alexander“ restorano patiekalų. Saulėtą dieną sėdime lauke, laužiame ką tik iš krosnies ištrauktos duonos. Visa Muhu sala – tarsi vartotojiškai sielai adaptuotas Rumšiškių ir Nidos hibridas. Reikia pripažinti, kad lyginant su Rumšiškėmis XIX a. menantis Koguvos kaimelis nepalieka didelio įspūdžio, tačiau pasivaikščioti jo gatvelėmis, stebėti jūrą, po žolę išsibarsčiusius dailininkus su molbertais ir ant tvorų „mirti“ paliktas senas valtis – smagu.

Viduramžių puota

Iš Muhu tiltu persikeliame į Saremą — didžiausią Estijos salą Baltijos jūroje, nutįsusią apie 3.000 km. Artėjant prie sostinės Kuresarės, iš tolo kyla Kuresarės vyskupo pilies bokštai. Vasaromis pilies sienos priglaudžia atrakcijų ištroškusius poilsiautojus: čia įkurtas muziejus, vyksta visoje Estijoje

garsėjantys kamerinės muzikos festivaliai.

Didesnėms lankytojų grupėms pilies šeimininkai — vyskupą ir jo ceremonmeisterį vaidinantys muziejaus darbuotojai — siūlo dalyvauti kviestinėje puotoje. Ką nors panašaus gal jau patyrėte Norviliškių pilyje: regalijomis pasidabinęs vyskupas sveikina jus savo pilyje skambant gyvai kamerinei muzikai, sodina prie vaišėmis nukrauto stalo ir ragina puotauti taip, kaip tai buvo daroma XVI a. Estijoje.

Teisybė, į liūtų knibždančią duobę niekas nebeįmes, bet taisyklių

vakarieniaujant Kuresarės pilyje privalu laikytis: rankas šluostykite į baltutėlės staltiesės kraštą, maistą dorokite tik peiliu, jokiu būdu juo nerakinėkite dantų ir būkite draugiški stalo kaimynams. Puotą reikia užsisakyti iš anksto, vyskupo mokymus pageidaujantiems išvers vertėja. Po neįprasto skonio ir netikėto maisto kiekio kitą dieną gali tekti leisti viename iš daugybės saloje įkurtų SPA arba keliauti į mišką — estai ten ne tik grybauja, bet ir be vargo naudojasi internetu.

***

Tekstas skelbtas liepos 22 d. „Verslo žinių“ priede „Savaitgalis“.