Viena didelė bankų sąjunga

Bankų sąjungos propaguotojų motyvai smarkiai skiriasi. Vieni, ypač pietų Europoje, mato sąjungą kaip priemonę perkelti vietos bankų išlaikymo naštą turintiesiems gilesnes kišenes. Kiti, ypač ES eurokratai Briuselyje, laiko ją dar vienu dideliu žingsniu į priekį kuriant Europos supervalstybę. Vadovaudamiesi „šventojoje“ Romos sutartyje esančia nuoroda į „vis glaudesnę sąjungą“, Europos Komisijos „teologai“ traktuoja kiekvieną krizę kaip galimybę toliau vykdyti savo federalistinę darbotvarkę.

Europos centrinis bankas (ECB) viską apgalvojo geriau, tačiau lygiai taip pat entuziastingai tvirtina, kad bankų sąjungai turėtų būti keliami trys tikslai. Pirma, stipresnė priežiūra euro zonos mastu turėtų sustiprinti finansinę integraciją, „sušvelninti makroekonominį disbalansą“ ir pagerinti monetarinės politikos vykdymą. Nepaaiškinama, kaip vienintelė ES priežiūros institucija spręs disbalanso problemą, bet tikslas tikrai gerbtinas.

Antrasis tikslas turėtų būti „nutraukti sąsają tarp bankų ir valstybių skolų“, kuri kėlė ypač didelę grėsmę pastaraisiais metais, o trečiasis – „per adekvatų finansų sektoriaus indėlį sumažinti mokesčių mokėtojams gresiantį pavojų“. Trečiojo tikslo šalys gali siekti atskirai, tačiau tikrai abejotina, ar visiems bankams vienodi mokesčiai arba visoje Europoje įvestas finansinių sandorių mokestis pašalins konkurencijos iškraipymus.

Kaip pasiekti šiuos pagirtinus tikslus? Europos Komisija tvirtina, kad visavertė bankų sąjunga turėtų būti statoma ant keturių ramsčių: vieningoji indėlių apsaugos programa, aprėpianti visus ES (arba euro zonos) bankus; bendra problemų sprendimo institucija ir bendras problemų sprendimo fondas bent jau sistemos atžvilgiu svarbiems ir tarpvalstybiniams bankams; viena Europos priežiūros institucija tiems patiems bankams ir vienodos rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros taisyklės visiems bankams Europoje.

Kiekvienas, susipažinęs su bankų priežiūra, iškart mato, kad šiuos keturis ramsčius reikės statyti atidžiai. Daugelyje šalių prireikė ištisos kartos, kad būtų sukurtos vietos programos. Ir šiuo atveju teks išspręsti dar tris dideles politines problemas.

Pirma, Europos vienintelės bankų priežiūros institucijos tapatybė tebėra nenuspręsta, o ECB išvydo galimybę užgrobti valdžią. Centrinių bankų pareigūnai Europoje visą laiką piktinosi ECB pagal Mastrichto sutartį suteiktu siauru monetarinės politikos mandatu. Bankų priežiūra nebuvo įtraukta į ECB tikslus, nors viename sutarties straipsnyje Europos centrinių bankų sistemai kaip visumai skiriama užduotis prisidėti prie efektyvios priežiūros. Dabar jie tvirtina, kad paprasčiausias sprendimas būtų išplėsti šią kompetenciją ir paskirti ECB Europos prižiūrėtoju de facto.

Ne tokio rezultato norėtųsi Europos Komisijai, kuri ką tik įsteigė Europos bankininkystės instituciją (angl. EBA). EBA glaudžiai susijusi su pačia Komisija ir laikoma natūralia kandidate atlikti didesnį vaidmenį.

Komisija turi tvirtų argumentų, bet turi ir problemą. Politinėse derybose, vykusiose prieš EBA sukūrimą (kartu su dviem lygiavertėmis institucijomis vertybinių popierių ir draudimo srityse), buvo susitarta, kad naujosios institucijos būstinė bus Londone. Toks sprendimas tuo metu atrodė logiškas, bet tik ne tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta išplėsti EBA funkcijas. Kaip euro zonos prižiūrėtojas gali būti įsikūręs ne euro zonoje?

Antrasis neišspręstas klausimas: kaip sukurti teisinę bankų sąjungą. Tokio masto konstituciniams pakeitimams įprastomis aplinkybėmis prireiktų naujos Europos Bendrijos steigimo sutarties. Bet tai užimtų laiko, o Europos lyderiai jo nebeturi.

Be to, nėra garantijų, kad valstybių, kurios reikalauja sušaukti referendumą dėl sutarties pakeitimų, balsuotojai sutiktų atsisakyti dar daugiau suvereniteto. Tad tikėtina, kad kaip nuo seno įprasta Europoje, bankų sąjunga bus kuriama pasinaudojant esamomis galiomis, subtiliai sprendžiant suverenumo klausimą ir vengiant remtis viešąja nuomone. Tai rodo kliovimąsi ECB.

Ką tokia euro zonos bankų sąjunga reikštų vieningajai finansų rinkai ir ypač toms ES šalims, kurios nėra įsivedusios vieningosios valiutos – toks būtų paskutinis klausimas. Daugelis jų sutiktų noriai, kadangi nepaisydamos euro patiriamų sunkumų ketino prisijungti prie vieningosios valiutos kaip galėdamos greičiau. Tačiau to nepasakysi apie Jungtinę Karalystę (JK), o Londonas vis dar tebėra žemyno stambiausias finansų centras.

Bijau, kad prancūzai ir vokiečiai bus netekę kantrybės su neramiaisiais britais ir nenorės tartis. Euroskeptiškai nusiteikę britų politikai šią situaciją laiko galimybe suteikti naują formą JK santykiams su ES; išties kai kuriems ji reiškia progą derėtis dėl pasitraukimo.

Londono Sityje vyraujanti nuomonė palanki tarpinei pozicijai: leisti JK naudotis vieningosios rinkos privalumais nepaklūstant vienodoms taisyklėms. Dėl to būtų sunku susitarti.

Įtariu, kad vis tik vienokia ar kitokia bankų sąjunga bus sukurta, ir greitai. Priešingu atveju euro zonos bankų sistema žlugs. Tačiau tokio žingsnio pasekmės Europos didžiajam laisvosios prekybos eksperimentui gali būti rimtos, ir, jeigu nebus tinkamai valdomos, gali baigtis Britanijos pasitraukimu. Politinė rizika didžiulė ir, tikėtina, kad ji atsispindės rezultatuose.

***
Kometaro įrašą galite pasiklausyti čia (anglų k.).

***
Howardas Daviesas – buvęs Britanijos finansinių paslaugų teikėjų priežiūros institucijos pirmininkas, Anglijos banko valdytojo pavaduotojas ir Londono ekonomikos mokyklos direktorius. Šiuo metu profesoriauja Politikos tyrimų institute „Sciences Po“ Paryžiuje.

© „Project Syndicate“, 2012