Bankai grįžta namo

Pasaulinės politikos strategai reguliariai sveikina save išvengus 20 a. ketvirtojo dešimtmečio politikos klaidų per 2008-aisiais prasidėjusią finansų krizę. Vadovaujami JAV centrinio banko (FED) valdybos pirmininko, Didžiosios depresijos ekonomikos istoriko Beno Bernankės, jie prisiminė Johno Maynardo Keyneso idėjas ir, siekdami išvengti blogiausio, atleido monetarinės ir fiskalinės politikos vadeles. Mes vis dar dedame pastangas, siekdami pašalinti tokių sprendimų pasekmes biudžetui, ypač Europoje, bet tiesa, kad pasaulis 2008-aisiais nepriėjo liepto galo.

Monetarinės politikos sugriežtinimas nebuvo vienintelė rimta 20 a. ketvirtojo dešimtmečio politikos klaida; prie jos prisidėjo metimasis į protekcionizmą, kurį simbolizavo Smooto ir Hawley pasiūlytas tarifų didinimas to dešimtmečio pradžioje. Istorikai ir toliau ginčijasi dėl paties Smooto ir Hawley įstatymo svarbos, bet po to sekęs tarifų karas tikrai pakenkė užsienio prekybai ir ekonomikos augimui, ir taip bloga situacija dar labiau pablogėjo.

Nūdienos valstybės veikėjai mėgsta kartoti, kad jie išvengė ir protekcionistinės klaidos, bet ar tai tiesa? Aš tikrai nesitikiu, kad artimiausioje ateityje pratrūks tarifų karas, bet yra pavojaus ženklų, signalizuojančių apie gresiančias problemas su užsienio prekyba.

Derybų dėl pasaulinės laisvosios prekybos raundas Dohoje pamirštas, o Pasaulio prekybos organizacija, negarantuota dėl savo ateities, liūdi šalia ežero Ženevoje. Galbūt nereikėjo tikėtis, kad dabartinėmis aplinkybėmis Dohoje bus daug pasiekta, bet nenutrūkstamo dialogo apie prekybą pasaulyje (kuris blogiausiu atveju suveiktų kaip naudingas apsauginis vožtuvas) nebuvimas sukuria papildomą riziką. Kai žmonės kalbasi, mažiau tikėtina, kad jie griebsis skubotų veiksmų.

Finansų arenoje matyti daug požymių, kad atgimsta nacionalistiniai požiūriai į reguliavimą ir valiutų politiką. Krizė metė iššūkį Vašingtono konsensusui, kuris pagrįstas prielaida, jog pasaulis laipsniškai juda laisvo kapitalo judėjimo ir rinkos nustatytų valiutų keitimo normų link.

Kelios šalys, tarp jų ir Brazilija, Pietų Korėja bei Turkija, įvedė įvairių rūšių kapitalo kontrolės priemones. Netgi Tarptautinis valiutos fondas, seniai tapęs Vašingtono konsensuso įsikūnijimu, pripažino, kad „kapitalo kontrolės priemonės yra teisėta kapitalo srautų valdymo tam tikromis aplinkybėmis priemonių komplekto dalis“. JAV Kongreso nariai laiko kinus tipiškiausiais valiutų manipuliatoriais, bet būtent šveicarai nustatė tvirtą franko brangimo viršutinę ribą.

Šie ankstyvieji finansų rinkų deglobalizacijos požymiai turi savo lygiagretes komercinėje bankininkystėje, kur kelios didžiausių pasaulinių institucijų mitriai karpo išlaidas. „Citibank“ ir HSBC pažengė toliau nei daugelis ir paliko giliausią pėdsaką pasaulyje; išties šiandien dar nespėjus įlipti į lėktuvą primenama, kad pastarasis yra „pasaulio vietinis bankas“. Bet abi įstaigos daugelyje šalių uždaro filialus.

Panašiai ir daugelis kitų Europos bankų sparčiai mažina savo verslo padalinių užsienyje skaičių. Šis reiškinys ypač gyvai atsispindi prekybos finansavime, kadangi Europos bankai buvo vieni pagrindinių dalyvių Azijoje. Dabar gi jie sparčiai traukiasi iš tos rinkos, palikdami nerimą keliančią spragą, kurią siekia užpildyti Azijos bankai.

Tokių bus ir daugiau. Stengdamiesi rasti naujo kapitalo, Europos bankai ir draudikai, tikėtina, bus priversti išparduoti užsienio šalių aktyvus.

Jeigu tai tebūtų naujos, taupesnės orientacijos į perspektyvią ilgalaikę strategiją požymis, jis galėtų būti laikomas teigiama tendencija. Bet matyti ženklų, kad šį procesą skatina reguliavimo srities pakeitimai, o kai kuriais atvejais ir protekcionizmas šioje srityje.

Bankus prižiūri gimtinėje įsikūrusi reguliavimo institucija ir krūva „priimančiųjų“ šalių, kuriose jie veikia, prižiūrėtojų. „Gimtieji“ prievaizdai ir tarptautinės finansų institucijos vis dažniau nerimauja dėl pavojaus patirti nuostolius bankams atliekant operacijas užsienyje. Kaip taikliai pastebėjo Anglijos banko valdytojas Mervynas Kingas, „bankai gyvenime yra globalūs, tačiau nacionaliniai, kai miršta“. Kitaip tariant, kai kas nors nepasiseka, išlaidas dengti tenka vietos institucijoms.

Priimančiųjų valstybių prievaizdai vis labiau nerimauja dėl jų jurisdikcijose per pagrindinės bendrovės filialus veikiančių bankų, kurie neturi nei vietos kapitalo, nei vietinės direktorių valdybos. Tad jie primygtinai reikalauja skaidyti didžiules finansų institucijas į lengviau suvaldomus padalinius. Žvelgiant iš bankų perspektyvos, tai reikštų, kad kapitalas įstrigs antrinėse bendrovėse ir negalės būti optimaliai panaudojamas visame tinkle. Vadinasi, bankai gali nuspręsti, kad geriau būtų pasitraukti.

Ypatinga šio reiškinio atmaina pasireiškia Europos Sąjungoje. Vieningoje finansų rinkoje bankams leidžiama priimti indėlius bet kurioje šalyje, neprašant vietos institucijų patvirtinimo, jeigu jie turi tokią teisę bent vienoje Europos valstybėje. Tačiau kai žlugo Islandijos bankai, Britanijos ir Nyderlandų valdžios institucijoms teko gelbėti vietinius indėlininkus. Dabar reguliavimo institucijos atkalbinėja nuo tokių tarpvalstybinių sandorių, duodamos pradžią procesui bjauriu nauju pavadinimu „deeurozacija“. Galime tik tikėtis, kad jis neprigis.

Pripažindamos pavojus, susijusius su leidimu vykti finansų deglobalizacijai, reguliavimo institucijos ieško geresnių priemonių susitvarkyti su stambių pasaulinių bankų žlugimu. Jeigu nesėkmės atveju bankus būtų galima nesunkiai uždaryti ir teisingai paskirstyti nuostolius, reguliavimo institucijos galėtų lengviau leisti jiems ir toliau dirbti globaliai ir našiai. Todėl dedamos didžiulės pastangos, siekiant sukurti tarpvalstybinių nutarimų sistemą. Tačiau šis darbas primena akmens ridenimą įkalnėn, todėl FED vienas valdytojų Danielis Tarullo pripažino, kad „aiškaus ir visapusio sprendimo kol kas nematyti“.

Ar visa tai kelia rimtą grėsmę globalizacijos teikiamai naudai? Būtų galima atsargiai atsakyti, kad dar per anksti spręsti. Galbūt matome tik sargybos pasikeitimo pradžią, o HSBC ir „Citibank“ bankus pasaulinėje arenoje pakeis Kinijos ICBC, Brazilijos „Itau Unibanco“ arba Rusijos „Sberbank“.

Bet gali būti ir taip, kad regime ir ne tokios teigiamos keinsistinės doktrinos atgimimą: „idėjos, žinios, mokslas... savo prigimtimi turi būti tarptautiniai. Bet tegul prekės būna gamintos savoje šalyje, kai tai pagrįstai ir patogiai įmanoma, o visų svarbiausia, tegul finansai lieka nacionaliniai.“

***

Howardas Daviesas – buvęs Britanijos finansinių paslaugų teikėjų priežiūros institucijos pirmininkas, Anglijos banko valdytojo pavaduotojas ir Londono ekonomikos mokyklos direktorius. Šiuo metu profesoriauja Politikos tyrimų institute „Sciences Po“ Paryžiuje.