Per anksti ar jau per vėlai?
Europos Komisija trečiadienį paskelbė siūlanti naują sprendimą - 315 mlrd. eurų investicijų, siekiant paspartinti euro zonos ūkio atsigavimą.
Tačiau ECB jau nuo pavasario dirba, pasiraitojęs rankoves: karpomos palūkanų normos, kaip ir neigiamos neigiamos indėlių palūkanų normos, taikomos tikslinės refinansavimo operacijos bankams, demonstruojantiems kreditavimo didinimą, galiausiai obligacijų supirkimo programa. Tačiau visų šių priemonių neužtenka. Ūkio augimo prošvaisčių nesimato – prognozės 2015 ir 2016 m. nesikeičia, o infliacijos lūkesčius atspindinti 5 metų po 5 metų palūkanų norma – vienas ECB labiausiai stebimų rodiklių – be paliovos krenta. Šiuo metu jis yra nukritęs rekordiškai žemai – 1,46%. Dabartinis lygis absoliučiai netenkina ECB ir neatitinka pagrindinio ECB tikslo laikyti infliacijos lygį žemiau, tačiau arti 2%.
ECB bruzda
Akivaizdu, kad ECB viduje nėra pasiekta vieningo supratimo ir sutarimo, kokių priemonių imtis ir kaip bandyti išeiti iš susidariusios situacijos. Mario Draghi yra dažniausiai girdimas, tačiau kartais pasigirstantys kitų ECB narių komentarai leidžia suprasti, kad bent jau dėl obligacijų supirkimo programos masto ECB dar nėra galutinai apsisprendęs. Ir išties tai – uždavinys ne iš lengvųjų.
Kodėl Europos judesiai tokie lėti? Euro zonai verkiant reikėjo ir vis dar reikia struktūrinių reformų, o jų jokie pinigai negali greitai sukurti. Kita vertus, struktūrinių reformų stoka ir trukdo skirtingų šalių ekonomikoms supanašėti. Bėda ta, kad skirtingų parametrų ekonomikų rinkinys ir labai sunkus biurokratinis aparatas lemia, kad euro zonos traukinys yra gerokai labiau inertiškas dėl to, kad susideda iš labai skirtingų ir sunkių vagonų. Todėl jį nukreipti norima kryptimi natūraliai užtrunka žymiai ilgiau. Taip pat euro zoną kamuoja chroniškos nesuvaldytų valstybės finansų ir pasitikėjimo bėdos, kurios aštriausios pietų euro zonoje. Trečia bėda yra susijusi su bankų sektoriumi, kuris neaugina kreditavimo dideliais tempais ne dėl to, kad stokoja likvidžių lėšų, bet dėl to, kad reguliuojančių institucijų reikalavimai kapitalo poreikiui, prisiimamai rizikai yra tiek užauginti, kad jau dabar turimas prisiimtos rizikos kibiras yra pilnas, ir nebėra vietos įpilti dar šiek tiek, išduodant naujas paskolas. Šių problemų, akivaizdu, nepavyko išspręsti LTRO programai, abejotina, ar kažką pakeis ir naujoji TLTRO programos. Taigi ECB dabar bruzda dėl obligacijų supirkimo programos. Tačiau ar nebus pavėluota gerus keletą metų?
Kuria kryptimi žengti?
Nesutarimai pačiame ECB taip pat svyruoja nuo „dar per anksti“ iki „ jau per vėlai“ ir blaškosi tarp „pirkime tik turtu užtikrintas obligacijas“ (ABS) ir „pirkime įvairias obligacijas“. Jei JAV FED šį uždavinį spręsti buvo ne taip ir sudėtinga – buvo supirkinėjamos tiek turtu užtikrintos obligacijos, tiek ir valstybės obligacijas, tai ECB pasiryžti supirkinėti valstybių obligacijas nėra taip paprasta. Turbūt bet kam aišku, kad skirtumas tarp Vokietijos ir Graikijos valstybės obligacijų egzistuoja – nepaisant to, kad abi šios šalys yra euro zonos narės. Tikslas aiškus – ECB planuoja savo turtą padidinti 1 trn. eurų (tai yra labai reikšminga suma – dabartinis ECB balansas sudaro 2 trn. eurų). Nepaisant vos praeitą savaitę nuskambėjusios M. Draghi frazės „darysime viską, ko reikia“, pulti ir daryti kol kas neskubama. Panašu, kad M. Draghi dar reikės padirbėti, parduodant idėją plėsti superkamų obligacijų ratą iki valstybių ar įmonių obligacijų.
Naujas planas paskatintų augimą
ECB jau nebe vienas karys lauke – Europos Komisija trečiadienį paskelbė, jog siūlo 315 mlrd. eurų investicijas, siekiant paskatinti euro zonos atsigavimą. Analitikai vertina, kad toks planas kartu su agresyvesne fiskaline politika ir ECB pagalba iš tikrųjų gali kiek išjudinti ūkio „vežimą“.
Nekantriai lauktą planą Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) pristatė trečiadienį Strasbūre ir iš karto pareiškė, kad tai yra svarbiausias punktas jo penkerių metų darbotvarkėje. Buvusio Liuksemburgo premjero žingsnis sulaukė teigiamų analitikų vertinimų, tarp jų ir politikų. Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) sakė palaikysianti naują milijardų eurų vertės Europos Komisijos planą, jei investicijos bus skirstomos protingai.
Planui iš viso bus skiriama 21 mlrd. eurų: 5 mlrd. eurų ketina skirti Europos investicijų bankas (EIB) ir 16 mlrd. bus skiriama iš ES biudžeto ES garantijoms. Plano dalimi turėtų tapti infrastuktūros projektai, smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimas, struktūrinių reformų projektai. Šiam pasiūlymui gruodį dar turėtų pritarti ES šalių lyderiai.
Planuojama, kad tokiu būdu investuotos lėšos turėtų multiplikuotis 15 kartų ir sudaryti 315 mlrd. eurų poveikį ekonomikai ilguoju periodu. Programa taikosi pritraukti daug laisvų lėšų turinčius bankus ir verslus, kurie būtų suinteresuoti investuoti į naujus projektus, kuriems būtų suteikiamos ES garantijos, mažinančios pradinę projekto riziką.
Ar pavyks?
Skelbiami skaičiai gražūs, tačiau analitikai svarsto, ar tai bus tolimesnė euro zonos politikos dalis. Bent jau taip yra deklaruojama, pristatant programą. Panašu, kad net ir oficialiosios ES struktūros pripažįsta, jog Europai verkiant reikia struktūrinių reformų. Taigi jas skatinant ir diegiant kaip būtinąjį ekonomikos elementą, ilgainiui rezultatai privalo atsirasti ir pasirodyti per spartesnį ūkio augimą. Net Vokietijos ekonomikos ministras Sigmaras Gabrielis (Zigmaras Gabrielis) pripažino, kad kai kurios ES narės privalo nusiteikti ir pasiryžti vykdyti struktūrines reformas, pridūręs, kad vien skirti pinigų nepakanka.
