Menas ir technologijos – arčiau, nei atrodo
Visais laikais menininkai ir jų kuriami darbai buvo stipriai susiję su mokslo atradimais ir technologine pažanga, dažnai lemiančia ne tik turinį, bet ir meninę išraišką. Tad šie žmonės turi vienu metu galvoti apie tai, ką jie nori pasakyti ar papasakoti, kaip tai atrodys ir kokiomis priemonėmis tai bus atlikta. Ne toks jau lengvas darbas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Jau prieš keliasdešimt tūkstančių metų gyvenęs žmogus laužė galvą, kaip pasiekti, kad tas nupieštas bizonas būtų kuo panašesnis į tikrą. Tam reikėjo trinti į miltelius daug rudo pigmento turinčią uolieną ir sugalvoti, kaip padaryti, kad užtepta ant sienos ji tučtuojau nenutrupėtų. Taip prasidėjo pigmentų mirkymas, kepinimas, jų maišymas su kitais atspalviais ir visa ta spalvų alchemija, trunkanti iki pat šių dienų.
Viduramžių miniatiūrų meistrams spalvą taip pat reikėjo pasigaminti: iš augalų, gyvūnų ar mineralų. Norėjosi ne tik visus nustebinti ryškiomis spalvomis ar dar nematytais atspalviais, bet ir pasiekti, jog tos spalvos tolygiai skirstytųsi ant paviršiaus, tvirtai laikytųsi ir nebluktų.
Ir tik 1706 metais atsitiktinai buvo atrasta pirmoji sintetinė spalva – Prūsijos mėlyna. Susintetintas pigmentas ne tik papildė tekstilininkų bei tapytojų arsenalą nauju atspalviu, jis buvo dar ir gerokai pigesnis nei natūralūs, sunkiai išgaunami ir pagaminami pigmentai. Daugiau įvairesnių sintetinių pigmentų pasirodė XIX amžiuje, jie ir toliau buvo kuriami visą XX amžių.
Sunku suskaičiuoti šiandien turimus vien mėlynos spalvos atspalvius: indigo, ultramarinas, dangaus mėlyna, Alisos mėlyna, azuritas, vaikiška mėlyna, vidurnakčio mėlyna, karališka mėlyna ar Egipto mėlyna – tai tik maža dalis atspalvių. O štai 1960 m. prancūzų menininkas Yves‘as Kleinas (1928–1962) sukūrė savo mėlyną, toji spalva taip ir vadinasi: IKB (International Klein Blue). Šiuo intensyviu mėlynu atspalviu jis tapė didžiulius monochrominius paveikslus, dažė savo sukurtus objektus ar naudojo performansuose. Ši autorinė, menininko sukurta mėlyna tarsi tęsė pokalbį su šimtus metų kuo intensyvesnės mėlynos ieškojusiais praeities tapytojais, kartu ir su žiūrovais, kurie dažnai pamiršta, kiek žinių, amato ir intelekto pastangų kažkada kainavo kiekvienas naujas atspalvis. Kodėl menininkas pasirinko būtent mėlyną? Galbūt todėl, jog ši spalva ilgą laiką buvo pačia geidžiamiausia ir brangiausia – ultramarino pigmentas viduramžių Europoje vienu metu buvo brangesnis net už auksą...
Dažo struktūra gali lemti tapymo stiliųIlgus šimtmečius vargta ne tik su spalvų pigmentais, bet ir su dažo struktūra. Štai ankstyvojo Renesanso meistrai tapė tempera – dažais, gaunamais spalvų pigmentus sumaišius su kiaušiniu. Ir šiandien kartais naudojama tempera – ja padengti paviršiai pasižymi skaidriomis, šaltokomis spalvomis. Tempera labai lėtai džiūsta, jos neužtepsi visiškai lygiai. Tik XVI amžiuje tapytojai ištobulino ir išmoko naudotis aliejiniais dažais – gaunamais tuos pačius pigmentus sumaišius su aliejumi. Juos lengva tepti, jie lengvai maišosi tarpusavyje, jais galima kurti subtiliausius šviesos atspindžius ir smulkiausias detales. Neturėdamas aliejinių dažų Leonardas da Vinčis nebūtų sukūręs sfumato technikos, o su ja – ir paslaptingos Monos Lizos šypsenos. O kai prekybininkai XIX a. pabaigoje sugalvojo aliejinius dažus sudėti į nedideles metalines tūbeles, tai bent iš dalies įkvėpė vieną populiariausių meninių stilių – impresionizmą. Juk dažus tūbelėse galima susimesti į kuprinę ir keliauti tapyti į gamtą. Juo labiau kad dažai jau buvo atpigę , jie buvo įperkami net ir pasisekimo neturintiems jauniems menininkams.
Tiek tempera, tiek aliejiniai dažai naudojami ir šiandien. Be to, XX amžiuje chemijos atradimai tapytojų priemones papildė dar vienais dažais – akriliniais. Šie sintetiniai dažai buvo sukurti XX a. viduryje, o specialiai menininkams pritaikyta akrilo emulsija pristatyta 1956 metais. Akrilas – itin paslankus, juo lengva siekti įvairių efektų, tapyti tiek akvarelę primenančiais plonais, tiek ir tirštais sluoksniais. Antra – jis džiūsta nepalyginamai greičiau nei aliejiniai dažai. Vienas dažniau vardijamų akrilinių dažų trūkumų yra tai, jog jie jautresni aplinkos sąlygų pokyčiams ir dar nėra išmėginti svarbiausiu išbandymu – laiku. Jei šiandien matome, kad gerai paruošti aliejiniai dažai gali išlaikyti spalvą šimtus metų, tai niekas nežino, kaip seksis ateityje akrilu nutapytiems paveikslams.
Menininkai greitai reaguoja ne tik į cheminius pigmentų ir dažų patobulinimus. Tai puikiai iliustruoja XX amžiuje vykusios intensyvios permainos ne tik technologijų, pramonės, socialinio gyvenimo srityse, bet ir mene. Štai atsiradus revoliucingai priemonei – fotografijai, tapytojai kurį laiką įtariai stebėjo, ar nenumarins ši naujiena tapybos. Tačiau supratę, jog dokumentinė ir meninė fotografija yra skirtingi žanrai, su įkarščiu ėmėsi fotografuoti ar bent periminėti fotografijos kompozicijos principus tapyboje. Tad nors pirmoji oficiali meninės fotografijos sąjunga Europoje buvo įkurta tik 1960 metais, iki tol jau buvo atlikta gausybė meninių eksperimentų bei sukurta įdomių kūrinių.
Toliau – kino ir televizijos pokyčiai. Pirmoji instaliacija, kurioje panaudota televizijos transliacija, buvo sukurta 1958 metais, netrukus pasirodė ir menininkų sukurtų videofilmų. Nuo kino filmų jie skiriasi tuo, kad čia nėra siužeto, samdomų profesionalių aktorių. Neapibrėžtas ir laikas – videofilmai gali trukti nuo kelių minučių iki keleto valandų. Menininkai juos kurdami eksperimentuoja ne tik su vaizdais, bet ir su technologija, ieško neįprastų, naujų sprendimų.
Šiandien videomenas – labai įvairus. Tai ir labai elegantiškos, siužetinę liniją turinčios juostos ar tiesiog judantys paveikslai, ar dokumentinius filmus primenantys meniniai tyrimai. Menininkai turi nepalyginamai daugiau laisvės nei filmų kūrėjai. Pavyzdžiui, jie dažnai eksperimentuoja į vieną jungdami kelis ar keletą kanalų arba kuria vientisą istoriją keliuose didžiuliuose ekranuose vienu metu. Šiuose eksperimentuose svarbu ne tik „ką“ padaryti, bet ir „kaip“, taigi yra svarbu ir technologiškai nauji (tegu ir ne visada pritaikomi praktiškai) sprendimai. Vienais atvejais videomenas eksponuojamas savarankiškai, užtamsintose galerijų ar muziejų salėse, kitais – judantys vaizdai tampa instaliacijos dalimi, juos lydi iš kitų medžiagų sukurti objektai, speciali aplinka.
Kompiuterinis ir internetinis menasXX amžiaus pabaiga pažymėta skaitmeninio vaizdo ženklu, ne išimtis ir meno laukas. Menininkai blizgančiomis akimis puolė knebinėtis kompiuteriuose nuo pat jų atsiradimo pradžios, taip atsirado kompiuterinis menas. Menininkai programavo versdami pirmuosius kompiuterius piešti arba atkurti jau sukurtus garsių menininkų kūrinius, animuoti vaizdus ir panašiai. Suprantama, tuo pat metu jie susidūrė ir su visuomenės bei konservatyvesnių meno lauko dalyvių klausimu – ar programavimas gali būti laikomas menu?
Ne mažiau entuziastingai menininkai pasitiko ir internetą. Teigiama, kad 1995 metais apie 8 procentus interneto tinklalapių sudarė meniniai projektai. Stulbinanti proporcija. Bet laikui bėgant paaiškėjo, jog šis žanras – itin jautrus laikui, nes greitai sensta ir įrankiai, ir vizualika. Kurdami ir realizuodami savo projektus internete menininkai paprastai naudojasi „pasidaryk pats“ strategija, bet nuolat sekti ir suspėti su naujausiais įrankiais darosi vis sunkiau, tad ir šis žanras gan greitai prarado populiarumą. Tačiau internetinio meno istorijoje galima rasti ir šiandien įdomių projektų.
Vienas jų – menininko Josho Ono kūrinys „Jie valdo“. Tinklalapyje sužymėtos 1000 galingiausių Amerikos korporacijų ir bendrovių, įtraukti visi šių bendrovių valdybų nariai. Rinkdamiesi mums įdomius objektus galime sudarinėti savo „žemėlapius“ ir stebėti, kaip viena su kita susijusios dvi ar kelios bendrovės bei konkretūs asmenys (pavyzdžiui, galime atrasti, kad vienas ir tas pats asmuo dalyvauja 5 ar 6 bendrovių valdyme). Pastebėję netikslumus vartotojai kviečiami juos taisyti. Projektas pradėjo veikti 2001 metais ir yra nuolat atnaujinamas iki šiol. Visiškai kitokį meninį projektą 2007 metais sugalvojo ir įvykdė Irake gimęs amerikiečių menininkas. Visą mėnesį 24 valandas per parą jis buvo galerijoje, kurią visą laiką galėjo stebėti interneto vartotojai. Ne tik stebėti – bendrauti internetinėmis kameromis ir net... šaudyti į menininką realiu laiku. Tiesa, į menininką lėkė ne tikri, o geltoni dažasvydžio šoviniai. Uždaroje galerijos erdvėje menininkas gyveno – valgė, gėrė, miegojo, bendravo ir nuolat siekė išvengti šūvių. Šia akcija jis norėjo atkreipti dėmesį į Irake gyvenančių civilių žmonių kasdienio gyvenimo nuolatinę įtampą – menininko brolis taip pat žuvo nuo snaiperio kulkos. Rezultatai? Į menininką šaudė 60 tūkst. žmonių iš 130 pasaulio šalių. Žinoma, žodį šaudė šiuo atveju reikėtų rašyti su kabutėmis, tačiau vis dėlto skaičius įspūdingas ir interneto vartotojams garbės nedaro.
Šiandien menininkų ir technologijų santykiai labai įvairūs. Vieni tapytojai imasi patys gaminti dažus, kiti savo paveikslams kurti ieško pačių naujausių chemijos pramonės sprendimų. Vieni rankomis ant plokštės raižo vaizdus ir rankiniu presu spaudžia juos ant popieriaus, kiti tiria ir naudoja skaitmeninės spaudos galimybes. Ir viena, ir kita strategija randa savo gerbėjų ir vietą meno pasaulyje.
Atskira grupė menininkų domisi ir dirba kartu su mokslininkais, pasitelkdami pačias naujausias technologijas ar net mėgindami jas kurti. Jų darbų galima pamatyti parodose ar bienalėse, o norintieji išsamiau susipažinti su naujausiomis kryptimis važiuoja į Lincą (Austrija), kur kasmet vyksta garsus „Ars Electronica“ festivalis, arba į Berlyną (Vokietija), kur vyksta festivalis „Transmediale“.
Lince vyksta ne tik festivalis – šis miestas turi ir meną, technologijas bei visuomenę vienijantį muziejų. O festivalis „Ars Electronica“ pradėtas rengti 1979 metais. Šiuo metu menininkus, mokslininkus ir technologus jungiantis renginys vyksta kasmet, praėjusiais metais jame dalyvavo 579 dalyvių ir 85 tūkst. žiūrovų. Garsus ir festivalio steigiamas prizas. Kadangi šių metų nugalėtojai dar nepaskelbti, pažiūrėkime, kas buvo apdovanoti praėjusiais, 2014, metais? Konkursas gavo 2700 dalyvių paraiškų iš 77 pasaulio šalių. „Būsimos idėjos“ prizą gavo komanda, kurianti prietaisus, leidžiančius neregiams lengviau orientuotis aplinkoje, – „pagerinta“ neregio lazda gali balsu pranešti autobuso ar metro linijos numerį, vibravimu perspėti apie kliūtį priešais ir panašiai, konkursui pristatytas jos koncepcinis modelis. O kompiuterinės animacijos/filmo kategorijoje laimėjęs projektas „Walking City“ („Einantis miestas“) – tai videoskulptūra, kurioje 3D žmogaus figūra juda įsivaizduojamu miestu ir keičiasi priklausomai nuo aplinkinės architektūros. Visas prizines kategorijas bei visus nugalėtojus ir nominantus galima rasti festivalio tinklalapyje.
Berlyne vykstantis kasmetinis „Transmediale“ festivalis dedikuotas skaitmeninei kultūrai ir taip pat neatsiejamas nuo naujausių technologijų. Tarp gausybės šiais metais pristatytų projektų buvo ir menininkai, kurie konstruoja bei naudoja dronus mėgindami „išeiti iš savo kūno“ ir kurti tarsi astralinę projekciją (šiek tiek mistikos menams niekada netrukdė). Kita menininkė pristato pagal algoritmus sukurtą elektroninę muziką, dar kiti – instaliaciją, kuriai suprasti būtina prisijungti prie serverio asmeniniu kompiuteriu ar telefonu, ir dar daug kitų keistų, neįprastų projektų. Daugelio jų funkcionavimui ir keliamoms problemoms suprasti daug vertingesnis tiksliųjų mokslų nei humanitarinis diplomas.
Tokie projektai neišvengiamai kelia klausimų. Dažniausias jų: ar tai – menas? Tačiau XVI amžiuje suformuluotas europietiškasis meno apibrėžimas ir taisyklės nuolat blunka jau nuo XX amžiaus pradžios. Kas šiandien yra menas, kokia jo prasmė ir esmė, tiksliai atsakyti sunku. Menas gali būti visoks ir bet kur. Visai kaip ir šiandieninės technologijos. Gal net – kaip šiandieninis žmogus, kurio gyvenime atsiranda vis daugiau prietaisų, įrankių ir kitų technologinės pažangos vaisių. Tad argi sąžininga iš visada smalsių ir nuolat naujų idėjų ieškančių menininkų reikalauti, jog jie ir šiandienos aplinkoje kurtų paveikslus, kaip tai darė žmonės, net nesvajoję apie elektrą, lėktuvus ar interneto ryšį?
