Prisijaukinti laukinius augalus

„Laukiniai augalai nėra grikių košė, kurią galime valgyti kasdien pusryčiams. Tai – ir vaistažolės, sukaupusios savyje daugybę įvairių veikliųjų medžiagų. Vienos jų gali organizmui padėti, o kitos – pakenkti“, – teigia Ieva Šidlaitė, žoliautoja, maisto tinklaraštininkė.

Pašnekovė pasakoja žoliauti pradėjusi dar vaikystėje, o pažinti laukinius augalus ją mokė seneliai iš tėčio pusės – abu buvo botanikai. „Itin rimtai žoliavimu susidomėjau prieš 7-erius metus, kai persikrausčiau į sodybą Neries regioniniame parke. Čia gamta itin turtinga, todėl pomėgis nejučia virto darbu – ėmiau rašyti apie augalus, vesti ekskursijas po pievas, kurti patiekalų iš laukinių augalų receptus“, – pasakoja interneto svetainės slenyje.lt įkūrėja.

Vitaminų bombos
Ji pastebi, kad vis daugiau žmonių išeina pavasarį į pievas skinti vadinamųjų pirmųjų žolių, tačiau p. Ievai nerimą kelia tai, kad daugelis žoliautojų turi per mažai žinių: neskiria augalų vieno nuo kito, skina nešvarius žolynus, nežino, kaip juos tinkamai apdoroti. Kai kurie, pasak p. Šidlaitės, vartodami nejaučia saiko ir stengiasi „sukišti į save kuo daugiau augalų vien dėl to, kad kažkas pasakė, jog tai sveika“. Moters teigimu, populiariausios pavasario žolės – dilgėlės, kiaulpienės ir garšvos – iš tiesų yra vitaminų bombos, nes turi labai daug vitamino C, geležies, kitų mikroelementų. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad dilgėlės kraują tirština, o kiaulpienės skystina, tad geriausia jas valgyti kartu. „Dilgėles reikėtų valgyti sergantiems mažakraujyste, moterims po gimdymo, alergiškiems žmonėms, sergantiems odos ligomis. Garšvos šalina toksinus, slopina uždegimą, jomis gydomas sąnarių reumatas, podagra, šalinimo sistemos ligos. Kiaulpienėmis gali būti gydomos kepenų ir tulžies ligos, geltligė, gastritas. Be to, jų sultys mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Taip pat kiaulpienės tinka maitinančioms mamoms – skatina laktaciją“, – dėsto ji.
Pavasarį daržuose galima rasti ir žliūgių, trikerčių žvaginių bei kitų piktžolių, šios taip pat turi daug vaistinių savybių. Žliūgės tinka odos ligoms gydyti, gerina širdies veiklą, teigiamai veikia nervų sistemą. Žvaginės gydo nevaisingumą, stabdo vidinį kraujavimą.

Organizmas atskiria pats
Ypač atsakingai laukinius augalus turėtų vartoti nėščios moterys, – joms reikėtų vengti rūtų, raudonėlių, nerekomenduojama valgyti mėtų, lipikų, kiečių, kadagių ir daugybės kitų žolių.
Rūgtinių šeimos augalų – rūgštynių, smidrų (špinatai), rabarbarų, karčiųjų rūgčių – nederėtų valgyti žmonėms, sergantiems inkstų ar tulžies pūslės ligomis, artritu, reumatu.
Žoliautoja įsitikinusi, kad organizmas pats puikiai jaučia, kurie augalai jam tinka, o kurie – ne. „Jei koks augalas smirdi arba yra bjauraus skonio, tai reiškia, kad jis jums netinka. Be to, mūsų organizmo poreikiai nuolat keičiasi, todėl nereikėtų stebėtis, jei koks anksčiau mėgtas augalas tam tikru metu taps neskanus. Man taip nutiko su garšvomis, – kelerius metus valgiau, o dabar net kvapas bjaurus“, – teigia p. Šidlaitė. Dėl šios priežasties ji pataria neplakti žolių „puokščių“ kokteilių – geriau su kiekviena žole susipažinti „asmeniškai“.
Pasak pašnekovės, augalų pažinimo procesas labai ilgas, ji sako per metus „susidraugaujanti“ vos su 3–4 žolėmis. „Naujų pavadinimų galima išmokti daug, bet tai bus ne tikri, o feisbukiniai draugai. Juk reikia sužinoti, kaip atrodo ką tik išdygusi žolelė, kokie jos lapai, kvapas, skonis, kaip ji žydi, kokias sėklas subrandina, ar valgomos jos šaknys, kuri augalo dalis turi daugiausia vaistinių savybių ir pan.“, – kalba ji.

Kaip p. Ieva pradeda pažintį su nežinomu augalu? Pirmiausia ji nusiskina lapelį, jį pauosto, paragauja. Žinoma, prieš tai žinynuose pasitikrina, ar augalas nenuodingas. Tuomet bent 10–20 min. žolyną panešioja saujoje, kad išsiskirtų eteriniai aliejai ir augalas atskleistų savo kvapą ir skonį.
Informacijos p. Šidlaitė ieško ir augalų žinynuose, tačiau pastebi, kad ji kartais būna prieštaringa. „Kelerius metus vis stengiausi išsiaiškinti, ar builis valgomas, ar nuodingas. Taip ir nepavyko to padaryti. Vėliau „ištyriau“, kad jį galima valgyti jauną ir nedideliais kiekiais“, – pasakoja ji.
Pradedantiems žoliautojams ji pataria bent kartą ar du pasivaikščioti su laukinius augalus gerai išmanančiu žmogumi. Galima rasti ir įvairiausių grupinių mokymų. Vasaromis seminarus „Žolelių savaitgaliai“ rengia „Rasoklė“ (rasokle.lt), ekskursijos, kuriose gidas supažindina su valgomais laukiniais augalais, organizuojamos Kauno marių regioniniame parke. „Aš taip pat savo sodyboje kartais organizuoju laukinių augalų atpažinimo ir patiekalų ruošimo iš jų pamokas“, – pasakoja ji.

Vietoj kaparėlių – purienos
Ką svarbu žinoti apie laukinių augalų apdorojimą? Pasak p. Šidlaitės, pavasarinių žolių lapeliai labai gležni ir minkšti, jų ilgai virti nereikia, užtenka minutės ar dviejų. Norint išsaugoti ryškiai žalią pavasarinę spalvą, nuplikytas dilgėles, garšvas, kiaulpienes reikėtų įmerkti į ledinį vandenį. Jeigu augalai turi kartumo, galima juos kelis kartus trumpai nuvirti, tik tokiu atveju vitaminų liks mažiau.
Kai kurie augalai vartojami tik žali, nes džiovinti gali tapti nuodingi. Pavyzdžiui, kumarino turintys geltonžiedžiai ir baltažiedžiai barkūnai bei lipikai puikiai tinka į salotas, paskaninti troškiniams. Džiovinant šiuos augalus prastai vėdinamoje patalpoje užpuola pelėsis, jis suskaido kumariną į dikumarolį, o šis mažina kraujo krešumą ir gali prasidėti vidinis kraujavimas. Purienos, pasak p. Ievos, kaupia glikozidų. Tačiau apdorotos termiškai tampa nepavojingos. Marinuoti jų pumpurai skoniu primena laukinius kaparėlius.
Daugybę receptų su laukiniais augalais sukūrusi žoliautoja sako ypač mėgstanti kepti nesaldžius pyragus su apynių, paparčių, šakių, asiūklių ūgliais. Taip pat patinka gaminti žalius ar geltonus tortus iš dilgėlių ar pienių, kepti duoną su įvairių augalų žiedais, gaminti naminius įvairių spalvų makaronus su laukiniais augalais. „Dar labai mėgstu gaminti įvairius pesto padažus, nes juose atsiskleidžia tikrasis žolelių kvapas ir skonis. Skirtingų skonių pestus galima gaminti visus metus – iš dilgėlių, kiaulpienių, garšvų, žliūgių, nasturtų ir t. t. Skaitytojams siūlau pasigaminti „mediciniškai teisingą“ pesto padažą iš dilgėlių, kiaulpienių ir kanapių sėklų“, – rekomenduoja p. Ieva.

Dilgėlių ir kiaulpienių pesto padažas su kanapėmis
Reikės:

2 didelių saujų jaunų dilgėlių ir kiaulpienių lapų (nuplikius turi likti apie pusė stiklinės);
2 šaukštų skrudintų ir sumaltų kanapių sėklų;
0,5 citrinos sulčių;
kelių česnako skiltelių;
100 g mėgstamo aliejaus (ypač tinka kanapių);
žiupsnelio druskos, pipirų;
kelių šaukštų smulkinto sūrio su mėlynuoju pelėsiu arba tarkuoto kieto sūrio.

Dilgėles ir kiaulpienes nuplikykite verdančiu vandeniu. (Vandens šiukštu neišpilkite – gerkite kaip arbatą, pilkite į sriubą ar skalaukite plaukus). Žoles, česnakus, citrinos sultis, druską ir pipirus sudėkite į elektrinę trintuvę ir gerai susmulkinkite. Trindami po truputį pilkite aliejų, sudėkite kanapių sėklas, o pabaigoje – sūrį. Jei visko iš karto nesuvalgysite, supilkite į stiklainį ir užpilkite aliejumi, laikysis bent savaitę.

Eglė Kliukaitė, Vilniaus dietologijos centro gydytoja-dietologė:
Pavasarinės žolės organizmui naudingos, tačiau piktnaudžiauti jomis nereikėtų, ypač jei sergate kokiomis nors ligomis. Daugelis laukinių augalų turi ne tik vitaminų (ypač – C), tačiau ir kitokių biologiškai aktyvių medžiagų, kurios, kaip ir vaistai, gali neigiamai paveikti kai kurias organizmo funkcijas.
Praturtinti savo racioną laukiniais augalais naudinga – tikrai nenutiks nieko bloga, jei įdėsite kelis lapelius kiaulpienių ar dilgėlių į salotas šalia špinatų, sultenių ar gražgarsčių.
Tačiau pradėjus vartoti laukinius augalus didesniais kiekiais ir dažniau, reikėtų pasitarti su specialistais – žolininkais, vaistininkais, homeopatais.