Kampanija sugrįžta su vynu iš antikinės Pompėjos

Vilniuje viešėjo Kampanijoje, Pietų Italijoje, veikiančios vyninės „Mastroberardino“ pardavimų vadovas Dario Pennino. „Vyno klubo“ svečias ragautojams pristatė penkis vynus, padarytus, pasak p. Dario, jei ne vienoje seniausių Italijos, tai tikrai – seniausioje Kampanijos vyninėje.

Italija sugrįžta
Gero vyno entuziastams „Mastroberardino“ pavadinimas girdėtas – šios vyninės vyno gal prieš septynerius metus atsigabeno „Vyno klubas“, be to, įvairiuose žinynuose ji minima kaip viena geriausių Kampanijoje. Minima ir vyninė „Feudi di San Gregorio“ iš to paties regiono, jų vyno buvo atsivežusi bendrovė „Mineraliniai vandenys“, tačiau, pasak Arūno Starkaus, „Vyno klubo“ bendrasavininkio, ir vieni, ir kiti vyno importą iš Kampanijos po kurio laiko nutraukė.
Viena iš priežasčių buvo ta, jog Lietuvoje sumažėjo itališkos virtuvės restoranų. Anot p. Starkaus, italai yra savo vyno gerbėjai. Kai tik jų restoranėliai atgimsta, itališko vyno paklausa ima augti. Ją pajutęs „Vyno klubas“, kaip ir MB „Vyno guru“, šiemet atsivežė naują partiją vyno iš Kampanijos.
„Kodėl iš tų pačių gamintojų? Nes jie patys geriausi. Tai dvi topinės Kampanijos vyninės, ir jos sugrįžo. Dabar galime naujomis akimis pasižiūrėti ir pamatyti įdomių dalykų, į kuriuos seniau nekreipėme dėmesio ir vyną vertinome dėl kitko: dėl intensyvumo, jėgos, koncentracijos. Tik vėliau atrandi jo minerališkumą arba kaip vertybę įvardiji tai, jog vynas nebrandintas ąžuole. Gal mes išties subrendome tokiai Kampanijai, kokia ji yra, užuot vertinę ją pagal savo įsivaizdavimą“, – retoriškai klausia p. Starkus.

Vietos veislių pionieriai
Mastroberardino šeima Kampanijoje vyną gamina seniai, skaičiuojama, jau dvyliktoji karta. Šių laikų vyninę Avelino miestelyje 1878-aisiais „oficialiai“ įkūrė Angelo Mastroberardino (1850–1914). Tai metai, kai šeima pradėjo eksportuoti vyną į Pietų Ameriką, jie įspausti vyninės herbe. Vėlgi, ir tais laikais eksportas buvo susijęs su itališku maistu. XIX a. Brazilija, Argentina, Urugvajus buvo labai turtingos šalys, į jas, ieškodami darbo, emigravo tūkstančiai italų. Be abejo, jiems reikėjo itališko maisto ir vyno, tų dalykų, kurie svetur simbolizuoja sampratą „Made in Italy“.
Nesigilinant į istoriją, sako p. Dario, labai svarbus momentas Kampanijos ir visos Pietų Italijos vyndarystėje yra tas, jog Antonio Mastroberardino, užuot kopijavęs kitų regionų vynus, užsimojo auginti autochtonines veisles ir daryti iš jų vyną. Vietos vyndariai pasijuokdavo, esą tokio vyno niekas nepirks, tačiau Antonio pažadėjo jiems nupirkti visą jų užaugintą derlių, kad tik 'Barbera' ir kitos „svetimos veislės“ būtų pakeistos vietinėmis.
„Dabar galime didžiuotis, jog Kampanijoje turime 'Greco di Tufo', 'Fiano', 'Aglianico' vynuogių, tačiau penktąjį dešimtmetį, po karo, vyndarystė čia buvo komplikuota“, – pasakoja svečias. Anot jo, regione tuo metu buvo populiarios veislės iš kitų Italijos regionų – 'Sangiovese', 'Trebbiano d'Abruzzo', 'Malvasia', 'Montepulciano', ypač 'Barbera', o premium vyno nebuvo išvis.

„Antonio šventai tikėjo vietinių veislių atgaivinimu, tikėjo, kad iš jų galima gaminti nebūtinai tobulą, bet autentišką vyną ir iš esmės pakeitė Pietų Italijos ir Kampanijos vyndarystės scenarijų“, – sako p. Dario.
Savo regionų patriotų Italija turėjo ir daugiau. Antai aštuntąjį dešimtmetį Mastroberardino ir saujelė dabar garsiausių vyndarių – Barone Ricasoli, Antinori, Angelo Gaja, Folonari, dar keli, – pradėjo smarkiai populiarinti Italijos regionų vyną ir Europoje, ir Šiaurės Amerikoje.
„Tai buvo metai, kai Kampanijoje atsirado fine wine. Dabar čia yra 1.000 vyninių, darančių autentišką vyną, kaip ir mes. Taip, mes varžomės vieni su kitais, bet tai puiku... Mes nepamirštame istorijos, nepamirštame Mastroberardino įtakos. Aš nesakau, kad jis geriausias, kas žino, kuris geriausias, tačiau mes turime patirties, žinių, pagaliau, – mes perkame geriausius derlius Kampanijoje“, – kalba p. Dario.
Regione ūkiui priklauso 200 ha vynuogynų, dar iš 100 ha derliaus jie nusiperka. Visus – savus ir svetimus – vynuogynus prižiūri „Mastroberardino“ agronomai.

Užderėjo DOCG
Kai kalbame apie Pietų Italiją, tarsi savaime aišku: ten labai karšta, taigi raudonieji vynai sodrūs ir gilūs, o baltieji – retai verti dėmesio.
„Tai mitas, – sako p. Dario. – Jūs pamiršote, jog mes turime kalnus, o regiono mikroklimatas toks įvairus, jog nuvažiavus 10 km gali pasikeisti ne tik jis, bet ir jo nulemtas maistas. Kaip sakiau, regione yra 1.000 vyninių. Kiekviena jų daro Kampanijos vyną, bet jis skiriasi ne vien todėl, kad spaudžiamas iš skirtingų vietos veislių, bet ir dėl klimato bei dirvožemio.“
„Mastroberdiano“ ūkio vynuogynai auga skirtingose Irpinijos arealo vietose. Arealas nedidelis, tačiau vyndariams dosnus: jame yra trys DOCG apeliacijos – Fiano di Avellino, Greco di Tuffo ir Taurasi. Pasak p. Starkaus, italai už savo vyno apeliacijas vis pakritikuojami. Kai vietovei suteikiamas DOCG vardas, visada išgirsi kalbų: taip, šitie nusipelnė, bet yra ir geresnių.
„Kad ir kaip būtų, DOCG yra jėga. Šių išskirtinių apeliacijų Italijoje palyginti nedaug, gal 38, ir kai tokioje mažytėje teritorijoje yra trys iš penkių visos pietinės Italijos DOCG, tai išties laimėjimas. Garantuotai – laimėjimas lobistinis, Italija yra tokia, bet sykiu tai ir kokybės liudijimas“, – sako p. Starkus.
„Mastroberardino“ vyną spaudžia iš šešių autochtoninių veislių. Pasak p. Dario, visi jų vynai yra 100% iš vienos veislės. Ne todėl, kad nemėgtų tarptautinių ar kitų Italijos regionų veislių, o todėl, kad siekia išlikti lojalūs savo teritorijai, išreikšti ją savo vyne.
„Žinoma, galime daryti vyną iš 'Cabernet', bet nemanome, jog jis darys įspūdį, sukels jausmus, kad ir koks puikus būtų“, – sako p. Dario.

Ragautieji vynai
Ponas Dario pristatė penkis vynus. Du baltieji – „Greco di Tufo, 2013“ ir „Fiano Di Avellino, 2013“ – labai minerališki, turi daug rūgšties, taigi nesunku atspėti, kokiame dirvožemyje augo vynuogės, iš kurių jie padaryti, – jis kalkinis ir vulkaninės kilmės.
„Tas dirvožemis mūsų teritorijoje viskam turi įtakos: vynui, pomidorams, visoms daržovėms, net žmonėms. Neapolyje žmonės labai gestikuliuoja, jie karšti, kaip aš“, – šypsosi p. Dario. Jo įsitikinimu, minerališkumas ir rūgštis baltajame vyne yra dvi geriausios savybės, kai maistą tenka derinti su vynu.
Nors p. Dario sako, jog vynuose esanti rūgštis leidžia juos ilgai laikyti rūsyje, mano galva, geriausia minėtuosius vynus ragauti dabar – prie jūros gėrybių. „Fiano“ gilesnis nei „Greco“, jis minkštesnis, turi sviestiškumo, kremiškumo, tad labiau tiktų prie keptų jūragyvių, žuvų, o gaivesnis, žalesnis „Greco“ – prie termiškai neapdorotų.

„Daugybė žmonių mėgsta vaisiškus vynus, jie madingi. Man vaisiškumas nėra komplimentas. Komplimentas – geras balansas, kai vynas turi visko – minerališkumo, rūgšties, vaisiškumo, puikių aromatų. „Mastroberardino“ ir yra tokie kompleksiški, subalansuoti vynai“, – aiškina p. Dario.
Įdomus pasirodė „Lacryma Christi del Vesuvio Rosso DOC, 2013“, visai nepanašus į iš 'Lacrima' veislės klono Šiaurės Italijoje, Markės regione, daromo vyno. Keista ši veislė, primena 'Gevurztraminer'. Kiek teko patirti, šį „rožių vyną“ žmonės arba mėgsta labai, arba jo purtosi. Iš aromato tikiesi, kad bus saldesnis, bet jis sausas, šviežias, su būdingu rožių aromatu. Kampanijos „Lacrima“ vyne jaučiami juodųjų alyvuogių, juodųjų pipirų, šviežio tabako kvapai.

Vynas iš Pompėjos
„Mastroberardino“ dalyvauja labai įdomiame projekte – 1996 m. ūkiui buvo patikėta atkurti Plinijaus laikų vynuogių veisles ir daryti iš jų vyną. Iš istorijos žinome: 79-aisiais m. e. metais išsiveržęs Vezuvijus po storu pelenų ir purvo sluoksniu palaidojo visą Pompėjos miestą.
Archeologinių kasinėjimų metu, be kitų dalykų, buvo aptikta vynuogių šaknų liekanų. Atlikus jų DNR tyrimus, gana tiksliai buvo atkurtos senovės Pompėjos vynuogių veislės, o teisė jas atsodinti suteikta Mastroberardino šeimai.
Kaupiant antikines vynuogių veisles pasirodė, kad kai kurios, jau sulaukėjusios, tebeauga ant Vezuvijaus šlaitų. Kitų Kampanijoje plačiai paplitusių veislių tereikėjo parinkti kuo senesnes atmainas. Surinktomis vynuogėmis buvo apsodinti penki Pompėjos vynuogynai ir nuo 1999 m. pradėtas gaminti vynas „Villa dei Misteri“, daugiausia iš 'Piedirosso' ir 'Sciascinoso' veislių. Pusė iš 2.000 vyno butelių atitenka archeologijos parką valdančiai valstybinei Soprintendenza Archeologica di Pompei, kuri vynus parduoda aukcione. Likusius ypatingiems klientams išplatina „Mastroberardino“ vyninė.

Ragavome to „Villa dei Misteri Pompeiano IGT“, 2004“, – labai intensyvus, dūmiškas, jaučiami baltieji pipirai, alyvuogės, tabakas.
Įdomus vynas, tačiau didžiausią įspūdį man paliko „Radici Taurasi DOCG, 2006“ – 30 mėn. ąžuolo statinėse ir 3 m. butelyje brandintas vynas. Kompleksiškoje aromatų puokštėje skleidžiasi eukalipto, tabako, cinamono, vyšnių, žemės kvapai, skonis sodrus, aiškios vyšnių, slyvų, juodųjų pipirų, saldymedžio natos, burnoje lieka minerališka nata, puikūs taninai. Iš ragautųjų būtent šis labiausiai vertas palaikyti rūsyje, mažiausiai 5-erius metus.
Beje, Robertas Parkeris jį vertina 95 iš 100 balų.