Rytinis pokalbis apie viskį

Jis pasidžiaugia, kad pro langus jau veržiasi saulė, numoja ranka, kad žurnalistė apie viskį nieko nenutuokia, ir kilsteli taurę viršun.
„Ragaujant viskį reikėtų pasitelkti tris jutiminius organus: akis, nosį bei gomurį. Ar matote, kaip lipnus gėrimas nuslysta taurės sienele? Šios vadinamosios „kojos“ leidžia spręsti apie viskio klampumą: jei gėrimas klampus, maloniai kibs prie gomurio, lėtai slys gerkle, o jei ne – nugarmės į skrandį it vanduo, – gaunu pirmąją p. Allansono pamoką. – Antras žingsnis – viskį pauostyti. Nosis atskiria menkiausius kvapus bei jų variacijas: ir tuos, kurie agresyviai veržiasi iš taurės, ir tuos, kuriems pasklisti reikia laiko. Todėl norėdami pajusti visą kvapų puokštę viskį turėtumėte pauostyti du tris kartus.“

Žinovas nė neketina primesti, kokio kvapo toje taurėje ieškoti.
„Kiekvienas turėtų pats nuspręsti, ką užuodžia kyštelėjęs nosį į taurę ir vėliau – kokio skonio niuansai nuslysta gomuriu. Jei užsiminsiu, kad viskis kvepia išdirbta oda, primena vaikystėje skanautus karamelinius saldainius ar mamos keptą desertą, jūsų smegenys automatiškai man pritars. Nieko baisaus, jei viskyje užuodžiate tiesiog viskį. Leiskite jam pastovėti taurėje, šliūkštelėkite vandens ir pamėginkite darsyk. Tiems, kurie vis tiek nori kažką pasakyti, bet nežino, ką užuodžia, siūlau atkreipti dėmesį į viskio spalvą, ji visada kelia asociacijų, – gal tai aksominė geltona, burgundiškai nuraudusi ar žalsva?
Paskutinis etapas – paragauti. Girdėjau, kad Lietuva vadinama lietaus šalimi, – labai gerai, vadinasi, vanduo yra jūsų draugas. Todėl jei viskis pasirodo per stiprus, jei nudegina gomurį, įpilkite į taurę kelis lašus vandens – jis išvaikys alkoholio kaitrą, išlaisvins eterinius aliejus ir atskleis kitokį skonį, – siūlo ekspertas. – Tiems, kurie pirmą kartą ragauja viskio, visada patariu maišyti su vandeniu. Pavyzdžiui, „Grant’s“ vyriausiasis viskių maišymo meistras Brianas Kinsmanas niekada neragauja viskio gryno – į taurę jis įpila trečdalį vandens ir du trečdalius gėrimo arba net maišo juos per pusę.“

Šimto metų mados
Skirtinguose šaltiniuose teko skaityti, kad šiemet pasaulį užkariaus airiškas viskis (Niujorko finansų rajone įkurdintas baras „The Dead Rabbit“ kokteilius maišo kone vien iš airiško viskio), kad į aukštumas veržiasi iki šiol mažai girdėtos nedidelės amerikiečių viskio daryklos („Bainbridge Organic Distillery“, „Wigle Whiskey“ ar „St. George Spirits“) ir kad pasaulis atranda japonišką viskį – ypač dabar, kai viskio žinovas Jimas Murray viešai nukarūnavo škotišką viskį ir kasmetiniame „Whiskey Bible 2015“ gide, kuriame apžvelgia daugiau kaip 4.500 viskių, geriausiuoju pripažino Japonijoje pagamintą „Yamazaki Single Malt Sherry Cask 2013“.
Ponui Allansonui apie viskio rinką žinių netrūksta, todėl klausiu, ar išties į viskio pasaulį viesulu įsisuko japonai.
„Mane visada žavi ir stebina tai, ko paprastai mokslu nepaaiškinsi. Pavyzdžiui, kaip karštą vasaros dieną sandėlyje palypėjęs aukščiau gali girdėti šnypščiant viskio statines, ar kaip viskio maišytojai iš skirtingų viskių sugeba sumaišyti kokybišką produktą, kurio skonis metams bėgant kinta, tačiau lieka atpažįstamas dešimtmečiais.

Williamas Grantas „Glenfiddich“ distilerijoje 1887 m. išspaudė pirmus lašus ir prisidėjo kuriant škotiško viskio legendą. Dabar žmonės stebisi japonišku viskiu, tačiau šis gėrimas Japonijoje irgi gaminamas apie šimtą metų. Japoniško viskio odisėja prasidėjo nuo meilės istorijos, kuri nutiko japoniško viskio tėvu vadinamam Masatakai Teketsuru. Šis iš tėvo turėjo perimti sakės daryklą, tačiau besimokydamas jos gamybos Masataka susižavėjo vakarietiškais gėrimais. 1918 m. jis išvyko į Škotiją, aplankė daugybę viskio gamyklų, Glazgo universitete studijavo organinę chemiją ir... pamilo namo, kuriame nuomojosi butą, savininko dukterį. Po dvejų metų Masataka išvyko į Japoniją – su škote nuotaka ir škotiško viskio gamybos paslapčių primargintomis užrašų knygelėmis. Kiek vėliau jį pakvietė dirbti į pirmąją viskio daryklą Japonijoje, dabar vadinamą „Suntory“. Dar vėliau jis įsteigė „Nikka Whisky Distilling“ – taigi dvejus iš didžiausių Japonijos viskio namų“, – pasakoja p. Allansonas. Anot jo, šiais laikais viskį gamina ir Pakistane, ir Čekijoje, lengviau pasakyti, kur jo negamina.

Kokteiliai su viskiu
Ponas Allansonas šypsosi, kad viskio pasaulyje mados nėra tokios paslankios kaip ant Paryžiaus podiumų, tačiau egzistuoja.
Didžiausia mada, pasak jo, – viskio kokteiliai, kuriems pozicijas pasaulyje pamažu užleidžia degtinės kokteiliai ir net alus.
„Salyklinis viskis užima maždaug 10% viskio rinkos, juo dažniausiai mėgaujamasi vienu ar su maistu. Maišyti viskiai taip pat puikiai dera, tarkime, su rūkyta žuvimi, mėsa, indiškais kariais, šokoladu, sūriu ar ledais.
Su jaunesniais maišytais viskiais galima ir pažaisti. Pavyzdžiui, šiltą pavasario pavakarę į aukštą taurę prikrovus ledukų, įpilti į ją taurelę viskio ir užpilti gazuotu vandeniu. Įprastais viskio su kokakola ar imbieriniu limonadu kokteiliais nieko nenustebinsi, tačiau įdomu paragauti viskio kokteilio su kokosų pienu, kokosų vandeniu ar net šalta žaliąja arbata. Tokius kokteilius – pusė viskio taurės ir pusė žaliosios arbatos – mėgsta Pietų Korėjoje bei Kinijoje. Tik maišant su arbata pirmiausia reikėtų atsižvelgti į jos stiprumą: kuo daugiau arbatoje taninų, tuo mažiau jos reikėtų kokteilyje. Viskio butelaitį pravartu turėti virtuvės spintelėje ir įmaišyti jo į padažus, uogienes, juo glazūruoti kepamą mėsą, paukštieną ar jūrų gėrybes“, – patarimus žeria viskio ambasadorius.

Kai smalsumas nepražudo
Keletą kartų draugiškai subarta, kai p. Allansoną pavadinu ekspertu, teiraujuosi, ar tokios reakcijos sulaukiu todėl, kad dar nė metai nepraėjo nuo dienos, kai jis tapo „Grant’s“ ambasadoriumi?
„Grant’s“ pradėjau dirbti tik pernai, balandžio 1-ąją. Džiaugiuosi, kad tai nebuvo pokštas, – juokiasi p. Allansonas, iki tol jis redagavo žurnalą „Whiskey Magazine“. – Taip, yra toks žurnalas, jį galima palyginti su „Vogue“ – iš esmės skirtas vartotojams, bet skaitomas ir specialistų. Anksčiau dirbau rytiniame dienraštyje, o iš viso žurnalisto duoną krimtau devynerius metus. Karjeroje dažnam ateina akimirka, kai privalai rinktis: lūkuriuoti, kol mirs šefas, kad užimtum jo kėdę, laukti, kol visiems nusibosi ir atleis, arba imtis naujų iššūkių. Viskis man seniai buvo įdomi tema, todėl sužinojęs, kad „Grant’s“ viskio ambasadorius imasi kitų pareigų, parašiau jam ir pasisiūliau. Užaugau airės ir škoto šeimoje, tėvas kurį laiką dirbo viskio darykloje, o aš visada moksliukiškai įkyriai domėjausi viskio atsiradimo procesu, žavėjausi žmonėmis, kurie dalyvauja viskio gimimo procese nuo pirmųjų žingsnių, – nė neįsivaizduojate, kiek išmano ir kiek gali papasakoti kubiliai, parenkantys statinėms tinkamą medieną, distiliuotojai, maišytojai. Turiu ir poetišką paaiškinimą, kodėl prisidėjau prie „Grant’s“. Teko skaityti, kad dailininkai savo pėdsaką palieka drobėje, o muzikai – tyloje. Galiu pridurti, kad viskio specialistai, kaip Brianas Kinsmanas, – savo įspaudą palieka ant gomurio. Tai jį galima vadinti ekspertu, o aš – tik labai smalsus moksliukas.“