Prastas maistas = prasta sveikata

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nuo 1997 m. kas penkerius metus atlieka išsamius gyventojų mitybos tyrimus. Jų duomenys rodo, kad pagrindinė šalies gyventojų mitybos klaida yra gyvūninių riebalų perteklius. Be to, mūsų maiste yra per daug cholesterolio, cukraus ir druskos. Plačiai paplitęs ir menkaverčių užkandžių, saldžių konditerijos produktų bei daug cukraus turinčių nealkoholinių gėrimų vartojimas.
Lietuvos gyventojai vidutiniškai per parą suvalgo tik 284 g daržovių vietoj rekomenduojamų 400 g, mažai vartoja žuvies ir skaidulinių medžiagų turinčių produktų.
Jungtinės Karalystės medicinos žurnale „The Lancet“ paskelbto didelės apimties tyrimo įvertinant 197 šalių, arba 90% pasaulio, gyventojų mitybą duomenimis, pagal daržovių, vaisių ir menkaverčio maisto suvartojimą Lietuva pateko į dešimtuką šalių, kuriose šis santykis yra blogiausias.

Sergančiųjų daugėja
„Tai liudija, kad Lietuvos gyventojų mityba nesubalansuota ir kelia didelę riziką sveikatai. Šias negatyvias tendencijas palaiko maisto pramonė, vartotojams siūlanti smarkiai perdirbtus maisto produktus, turinčius daug sočiųjų riebalų, transriebalų, cukraus ir druskos, bet mažai maistinių skaidulų. Su mityba susijusių ligų gydymas, nuostoliai dėl ankstyvos mirties, neįgalumo, nedarbingumo kaip sunki našta gula visuomenei ant pečių. Kitų šalių skaičiavimais, vien dėl nutukimo ir jo sukeltų ligų nacionalinis biudžetas patiria apie 7% nuostolio“, – teigia Rimantė Šalaševičiūtė, sveikatos apsaugos ministrė.
Beje, Lietuvoje taip pat auga nutukimas, svarbus rizikos veiksnys LNL – t. y. kraujotakos sistemos ligoms, vėžiui, cukriniam diabetui ir panašioms ligoms – vystytis. SAM duomenimis, 52,1% žmonių yra nutukę arba turi antsvorio, t. y. jų kūno masės indeksas yra didesnis nei 25.
Sparčiai daugėja ir sergančiųjų cukriniu diabetu. 2004 m. Lietuvoje juo sirgo 19,7 žmogaus iš 1.000, 2009 m. – 28,1, o 2013 m. – jau 38,9. Pastarasis skaičius viršija ES vidurkį ir yra dvigubai didesnis nei prieš 20 metų. Pasak p. Šalaševičiūtės, tikrieji skaičiai turbūt dar didesni, nes dalis gyventojų ilgai nejaučia aiškių ligos simptomų ir nežino, kad serga.
Vis dėlto pagrindinės šalies gyventojų mirties priežastys yra kraujotakos sistemos ligos (56,3%) ir vėžys (19,5%). Šie rodikliai taip pat prastesni nei bendras Europos Sąjungos (ES) vidurkis.

„Rakto skylutės“ nėra
PSO Europos biuras ir Europos Komisija, siekdami padėti šalims valdyti LNL plitimą, priėmė ne vieną politinį strateginį dokumentą, raginantį šalis įpareigoti savo gamintojus keisti maisto produktų sudėtį, sumažinant nepageidaujamų medžiagų kiekį maisto produktuose ir nealkoholiniuose gėrimuose.
Paprašyta įvardyti, kokių priemonių ėmėsi SAM, kad Lietuvos rinkoje atsirastų sveikesnių maisto produktų, sveikatos ministrė pirmiausia mini tarptautinę maisto produktų ženklinimo sistemą „Rakto skylutė“. Ji prieš metus pradėta diegti bendradarbiaujant su Švedijos nacionaline maisto agentūra (simbolio patento savininke) ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba.
Pasak p. Šalaševičiūtės, simboliu „Rakto skylutė“ Lietuvos maisto gamintojai savo produktus gali ženklinti savanoriškai ir nemokamai, tačiau jie turi atitikti ministerijos patvirtintus kriterijus.
Ji teigia, kad šiuo metu Lietuvos rinkoje galima rasti šiuo simboliu pažymėtos liesos varškės, duonos, įvairių viso grūdo miltų mišinių, bet konkrečių vietų, kur galima jų rasti, nenurodo. Pasak ministrės, nėra numatyta skirti biudžeto pinigų šiai ženklinimo sistemai populiarinti – tuo esą turėtų užsiimti patys gamintojai ar prekybininkai.

Renatos Saulytės, prekybos tinklo „Maxima“ atstovės, teigimu, šio tinklo parduotuvėse „Rakto skylutės“ simboliu pažymėtais produktais neprekiaujama. „Apie šią programą žinome. Net kreipėmės į savo tiekėjus ir prašėme įvardyti produktus, kurie galėtų atitikti ministerijos patvirtintus kriterijus, kad galėtume juos pažymėti. Siūlėme tiekėjams patiems žymėti savo produktus šiuo ženklu, tačiau vos pora jų sakė svarstysią tokią galimybę, kitiems kriterijai pasirodė pernelyg griežti. Dabar galvojame šiuo ženklu patys žymėti jei ne produktus, tai bent parduotuvių skyrius, kuriuose galima rasti sveiko maisto. Pavyzdžiui, daržovių ar žuvies“, – teigia p. Saulytė.
„Esu girdėjęs apie šią ženklinimo sistemą, bet apčiuopiamų rezultatų kol kas nematyti. Matyt, todėl, kad mūsų šalyje apskritai nėra normalios sveikos gyvensenos strategijos. Kadangi nėra strategijos, nėra ir rimtų sprendimų. Kas nors deklaratyviai pakrapšto vienoje vietoje, kas nors – kitoje, ir tuo viskas baigiasi. Nereikia manyti, kad patys gamintojai ims galvoti apie sveiką gyvenseną. Tuo turėtų rūpintis valstybė. Reikia rimtų įstatymų, kuriais būtų reglamentuojama produktų kokybė, jie turėtų atitikti tam tikrus standartus. Deja, kol kas pas mus ne apie sveikatą, o tik apie verslą galvojama, nepasiūlyta rimtų svertų“, – mano Algimantas Kirkutis, gydytojas kardiologas, Klaipėdos universiteto Medicinos edukacijos katedros profesorius ir habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Europos gyvenimo būdo medicinos asociacijos narys.

Pinigai į balą?
Ministrė Šalaševičiūtė mano, kad dividendų jau duoda prieš keletą metų sykiu su savivaldybėmis įkurti visuomenės sveikatos biurai, kurių darbuotojai „tiesiogiai dirba su Lietuvos gyventojais – mokyklose, darbovietėse ir kitose vietose skaito sveikatos stiprinimo paskaitas, informuoja ir organizuoja sveikatinimo veiklas, aiškinasi, kokios pagalbos žmonėms reikia.“
Prof. ir hab. dr. Kirkutis įsitikinęs, kad visuomenės sveikatos biurų veikla bent jau kol kas nėra itin veiksminga, nes čia dirba daugiau atsitiktinių žmonių nei kvalifikuotų medicinos srities specialistų: „Nesutinku su politiku Petru Gražuliu, esą šiuos biurus reikia uždaryti. Vis dėlto sakyčiau, kad jų veiklą reikėtų griežtai kontroliuoti. Tuomet aiškiai žinotume, ar pinigai neišmetami į balą.“
Ministrė tikisi, kad naudos duos sausio 1 d. įsigaliojęs „Širdies ir kraujagyslių rizikos grupės asmenų sveikatos stiprinimo tvarkos aprašas“. Pagal jį rizikos grupės asmenys nukreipiami į specializuotus sveikos gyvensenos mokymo kursus, kuriuose gauna specializuotą informaciją apie sveiką mitybą, fizinį aktyvumą, streso valdymą ir pan. Paskaitas ir pratybas veda kardiologai, šeimos gydytojai, dietologai, psichologai, kineziterapeutai, visuomenės sveikatos specialistai.
„Šis aprašas – gal ir sveikintina idėja. Tik ji vykdoma pernelyg tyliai, nes kol kas apie ją nieko nesu girdėjęs“, – komentuoja p. Kirkutis.

Sveika gyvensena neapsimoka
Per pastaruosius keletą metų prevencijai ir visuomenės sveikatos priežiūrai iš valstybės biudžeto skiriama pinigų suma šiek tiek didėjo. 2011 m. tam buvo skirta apie 24,9 mln. Eur (1,23% visų einamųjų sveikatos priežiūros išlaidų), 2013 m. – 28,2 mln. Eur (1,32%).
Prof., hab. dr. Kirkučio nuomone, prevencijai skiriamas finansavimas vis tiek yra per mažas, palyginti su suma, skiriama gydymo išlaidoms, o šios sudaro beveik 50% visų einamųjų sveikatos priežiūros išlaidų.
„Ilgą laiką Lietuvoje buvo vadovaujamasi prieš 10 metų parašyta Sveikatos programa, kurioje daugiausia kalbama apie gydymą ir tik užsimenama apie ligų prevenciją. Šis požiūris išliko. Mūsų sveikatos sistema sureguliuota taip, kad gydytojams neapsimoka kalbėti apie sveiką gyvenseną, nes pinigus jie uždirba iš gydymo – kuo daugiau ligonių, tuo daugiau pinigų. Taigi pačių gydytojų požiūris į sveiką gyvenseną dažnai yra formalus ir deklaratyvus“, – apibendrina prof. Kirkutis.