„Esse“ tampa nuobodus

VŽ „Savaitgalis“ atnaujina skaitytojų pasigestą restoranų gidą: papietavę viešosiose maitinimo įstaigose dalinsimės eilinių, apie virtuvę šį tą nutuokiančių (nes apie ją šiais laikais nutuokia visi) valgytojų įspūdžiais. Daugiau dėmesio kreipsime į vadinamuosius dienos ar verslo pietus.

Pradžioje keliaujame į maždaug prieš 3,5 metų VŽ „Savaitgalyje“ įvertintą Vilniaus restoraną „Esse“ (22 balai) Gedimino prospekte, – buvo įdomu palyginti, kaip pasikeitė (ar nepasikeitė) restorano virtuvė, aptarnavimas, kainodara ir kt.
Iš pirmo žvilgsnio viskas taip pat: dieną restoranėlis atrodo toks pats atsainiai padėvėtas, vakare – staltiesės (anksčiau būdavo baltos), degančios žvakelės ant stalų. Tik lankytojų dabar mažiau, ypač vakarais.
„Esse“ yra iš tų restoranų, kurie kiekvieno sezono pradžioje paskelbia atnaujiną savo meniu patiekalais iš šparagų, žalėsių, grybų ir pan., iš to, kas tuo metu uždera laukuose ir miškuose. Tačiau, paradoksas, – pats valgiaraštis beveik nesikeičia ir tampa nuobodus. Gal net ne valgiaraštis, – buvęs geras restoranėlis su tikrai gera virtuve tarsi... pavargo.

Matyt, yra teisybės lankytojų vertinimuose, kuriuos, objektyvumo dėlei, susirinko VŽ „Savaitgalis“.
„Kodėl aš beveik nesilankau „Esse“, nors gyvenu prie pat jo? Nes nerandu priežasčių ten lankytis. Maistas – geras, bet neįspūdingas, pateikimas – irgi, dėl atmosferos, interjero (nusitrynusi klasika su prabangos pretenzija) čia taip pat neisi“, – sakė vienas.
„Prieš porą metų pietų į „Esse“ eidavome po kelis kartus per savaitę – dėl gero maisto, gero patiekalų kainos ir kokybės santykio. Dabar ten viskas lyg ir taip pat, tačiau... nuobodu“, – parašė greta restorano esančios įstaigos tarnautoja. Kiti buvo dar mažiau palankūs – esą maistas pastaraisiais metais čia suprastėjo.

Valgiaraštis vilioja
O man norisi juos užtarti. Kas savaitę atnaujinamame verslo pietų meniu (jie tiekiami darbo dienomis nuo 11 iki 16 val.) surašyti patiekalai bent jau skamba viliojamai: anties šlaunelė su keptais obuoliais ir bruknių padažu (5,50 Eur), sterko ir lašišos suktinukai su špinatų padažu (5 Eur), troškintas jautienos liežuvis su voveraičių padažu (4,50 Eur), triušiena, troškinta vyne ir grietinėlėje su pikantiškomis daržovėmis (5 Eur) ir t. t. Įvairių salotų ir sriubų kaina šiame valgiaraštyje kasdien tokia pati – 3 ir 2 Eur.
Kad ir ką sakytum, kainos padorios. Antai sriuba per trejus metus, skaičiuojant litais, pabrango vos 0,90 ct. Kainos ir kokybės santykis irgi geras. Juk susimokėjus 5 Eur, kvaila būtų tikėtis pritrenkiančio patiekalo. O čia jie (kalbame apie dienos pietus) – paprasti ir aiškūs. Kitas dalykas, – ar patiekalas lėkštėje ir viliojamai skambantis jo apibūdinimas yra dvi to paties obuolio pusės? Kyla mintis, kad nebėra, kas restorano virtuvėje palaikytų „kovinę dvasią“.

Verslo pietūs
Skrebučiai, kad ir kas ką sakytų, čia vis dar puikūs. Miško grybų sriuba (5 Eur) iš pagrindinio meniu taip pat puiki – grybai tikrai iš miško, o ne iš rūsio, lazdyno riešutai joje irgi padvelkė giriomis žaliosiomis. Pertrinta, bet ne kreminė, tad valgant buvo justi grybų trupinukai. Tai džiugino.
Sterko filė su gruzdžia sūrio plutele iš verslo pietų valgiaraščio iškepta skaniai, bet pateikimas priminė valgyklą – štai čia guli žuvis, čia ryžių krūvelė, čia daržovės. Be nuobodulio, daugiau patiekalui nieko neprikiši.
Armėniškas vištienos salotas, kurių konsistencija ir spalva priminė maistelį kūdikiams, nuo to paties nuobodulio gelbėjo granatų sėklos ir graikinių riešutų puselės (ko gero, jos ir reprezentuoja salotų armėniškumą). Sugraibius šakute visas sudedamąsias ir vienu ypu sukramčius skonis geras. Bet tikrai ne iš tų patiekalų, kurių užsisakyčiau dar kartą.

Rankų darbo virtiniai su rikotos sūriu, špinatais ir mėlynojo pelėsinio sūrio padažu (7 Eur) – įtiko, tik tešlos norėjosi vos vos kietesnės; rikotos su špinatas įdaras – švelnus, koks ir turi būti. Aukštesnės natos link virtinius galėjusiame kilstelėti mėlynojo sūrio padaže kaip tik pastarojo ir pritrūko. Jį atstojo česnakas, palikęs burnoje neįkyrų, bet ilgoką poskonį.
Sykiu pietavusi kolegė užsisako varškės pudingo (smulkmena: meniu parašyta „pudingas“, nors išties tai tradicinis varškės apkepas su ryžiais ir razinomis) su grietinės bei trintų braškių padažais – skanus, tinkamai iškeptas, į išskirtinumą nepretenduoja. „Galbūt „Esse“ taikosi prie aplinkinių biurų darbuotojų skonio, bet patiekalas atrodė tarsi nužengęs iš valgyklos meniu“, – svarsto kolegė.
„Aptarnavimo, – vertina ji, – buvo tiek, kiek reikia, – padavėjas puikiausiai jautė, kada prieiti, o kada ne. Tiesa, yra tekę girdėti skundų dėl „Esse“ padavėjų familiarumo, tačiau jis manęs neglumina.“

Vynas pabrango smarkiai
„Esse“ šeimininkai vyną savo restoranui skelbiasi atsivežantys patys: „Specialiai atrinktas, geros kokybės ir ekspertų puikiai įvertintas vynas į restoraną atkeliauja tiesiai iš vyno ūkių.“ Dominuoja itališki vynai, yra jų iš Prancūzijos, Austrijos, Argentinos, Čilės, Ispanijos, Portugalijos, taigi čia gali rasti tokio, kurio kitur Lietuvoje nėra.
Visi vynai, išskyrus vadinamąjį namų, parduodami buteliais, pigiausias kainuoja 13 Eur Lt (su kamščio mokesčiu). Yra ir ne vieną dešimtį eurų kainuojančių įdomių gamintojų įdomių vynų. Kiekvienam – pagal poreikius ir kišenę. Knieti apskaičiuoti, kad draugiškiausias jai – „Esse“ namų vynas – per trejus metus pabrango vos ne dvigubai.
Antai 250 g ąsotėlis baltojo, kainavęs 2,31 Lt, dabar kainuoja 4 Eur.
Toks pats kiekis raudonojo vietoj 2,89 Eur – 5 Eur.
Litras – vietoje buvusių 7,24 Eur, dabar – 12 ir 13 Eur. Kažin, ar per tuos metus taip išaugo akcizas vynui, juolab ragautasis „Esse“, kaip ir daugybė tokios rūšies vynų, – iš tų, kurių gurkšteli „dėl fasono“ prie maisto, o apie jų kokybę nekalbi.
Gal kad buvo pirmadienis, gal kad pilka ir drėgna iki kaulų gelmių, pietūs „Esse“ širdies nesušildė. Ir pačiame restorane buvo gerokai šalta. Ir, tiesą sakant, gaila. Įspūdis, kad „Esse“ šiuo metu yra tarsi praradęs orientaciją, tarsi nebežinotų, ko jie nori.