Picų – pas „Jurgį ir Drakoną“

Apie piceriją „Jurgis ir drakonas“ teko nugirsti viename melomanų susitikime, esą, ten kepamos skaniausios picos Vilniuje.

Skaniausios tai skaniausios, reikia paragauti. Į tinklines picerijas nebeinu senokai – vienu metu pasirodė, kad picos jose niekuo nesiskiria, nebent akcijomis: viena už dviejų kainą, didesnė už mažesnę ir panašiai. Toliau viskas tas pats: toks pat pagrindas, tie patys ekonominiai produktai ant jų (kitaip ir būti negali, kai pica kainuoja vos kelis eurus) ir jokio ragavimo džiaugsmo, juolab kai prisimeni kur nors Italijoje valgytas picas.
Tikriausiai aplinka kalta, kad tarp skaniausiųjų, kurių skonis atmintyje gyvas lig šiol, – gal prieš dešimtį metų kažkokiame Sicilijos kaimelyje, Etnos pašonėje, apšiurusioje užeigėlėje valgyta pica – tik ką iš krosnies, sultinga, nedovanotinai gausiai nuklota sūriu, aštria dešra, pomidorais, gražgarstėmis...
Gana nesenas įspūdis – iš restoranėlio-picerijos „Al Profeta“ Venecijoje, nuošaliau nuo turistų takų, bet kam ją rekomenduočiau. Vieta klaidoka, bet ją susirasti pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis galima be vargo. Prisiminusi ten tiekiamą maistą – picas ir kitus patiekalus, „Al Profeta“ įtraukiu į būtinų aplankyti Venecijoje maitinimo įstaigų sąrašą. Ir būtinai aplankysiu vėl.

Melomanai nemelavo
Bet grįžkime į Vilnių. Vėl pirmadienis, vėl pilka dargana. Pavakarė. „Jurgyje...“ žmonių mažoka, aptarnaujančio personalo gal net daugiau. Sėdamės, gauname valgiaraščius. Pasirinkimas trunka neilgai – prieš ateidama atlikau namų darbus, taigi žinau, ko noriu.
Picerijos steigėjai Beata ir Tomas Nicholsonai (taip, tai ta pati Beata, kepanti skanius pyragus, leidžianti kulinarijos knygas ir žurnalus, kurianti kulinarines laidas ir t. t.) tinklalapyje pasakoja, kad jų picerija radosi „iš meilės Neapolio picai“. Bingo – valgysime „Napoletana“. Ir dar – picą „Nduja“ iš aštriųjų skyrelio. Kaip sufleruoja pavadinimas, jos „vinis“ – Kalabrijos (Pietų Italija) regiono tradicinė tepama kiaulienos dešra nduja – aštri ir labai skani (beje, ir nepigi, Lietuvoje parduodama gurmanų parduotuvėlėse).

Dar užsisakau trintos salierų sriubos ir vėliau pasigailiu. Vienas dalykas, – ji, nors ir labai skani (puikiai jautėsi salierų skonis, burnoje grumsėjo skrebučiai ir kumpio griežinėliai), tačiau buvo gerokai per vėsi, o tokios mes nemėgstame.
Kitas dalykas, – ji soti ir jos buvo daug. Ir picos buvo daug. Visą komplektą sukirstum ilgai vakarodamas arba grįžęs iš miško kirtimo darbų.
Melomanai nemelavo: picos čia išties skanios. „Teisingas“ padas. „Napoletana“ – su daug mocarelos, puikiausiai junti ančiuvius, gerą aliejų. Pomidorų padažas, panašu, pagamintas iš konservuotų pomidorų iš gerųjų itališkų skardinių. Toks pats padažas džiugino ragaujant ir „Nduja“. Skaniosios dešros nepagailėta, puikiausiai junti specifinį jos skonį.
Dar labiau picos atsivėrė, pašlaksčius jas alyvuogių aliejumi iš butelio, – taip išmokome Italijoje. Tiesa, to aliejaus „mūsų“ padavėjo teko paprašyti. Kiti, stebėjau akies krašteliu, buvo dosnesni, – valgytojams, kurių į pavakarę prisirinko apsčiai, to aliejaus nešė ir taip.

Puiku, kai gali pasirinkti
Norisi įsitikinti, kad čia tikrai skanu (negi taip imsi ir girsi), tad kitą dieną vėl suku į „Jurgį...“. Pietų metas, žmonių pilna. Dar keli durų virstelėjimai ir laisvų staliukų nebėra. Beveik visi kerta patiekalus iš „Pietų pasiūlymų“, juos sudaro du variantai: „Pasirink du (patiekalus) iš keturių“ (6 Eur) arba pica ir gėrimas (pasirinktinai), taip pat 6 Eur.
Knieti patikrinti sriubų temperatūros koncepciją, prašau sriubos. Šiandien ji trinta pomidorų. Justi tie patys šviežumą išlaikantys konservuoti itališki pomidorai, bazilikai ir visa kita, kas gardu. Ir, svarbiausia, – ji beveik karšta!
VŽ taisyklės skelbia, kad pasakojant istoriją privaloma apklausti bent tris šaltinius. Apklausiu daugiau. Visi vienu balsu tvirtina, kad „Jurgis ir drakonas“ yra gerai, – čia skanu valgyti, jauki aplinka, be to, pagalvota apie vaikus – jiems skirtas kampelis, nekantrieji gauna popieriaus ir spalvotų pieštukų ir pan.

Ar tinka ši vieta verslo pietums? Su partneriu, kurio palankumą ar parašą sutartyje norisi pelnyti, kažin. Tam yra kitų vietų. Konfidencialiam dalykiniam pokalbiui aplinka irgi netinkama, tačiau „einamiesiems reikalams“ aptarti prie gardžios picos tiks.
Patiekalų kainos ir kokybės santykis čia geras. Be abejo, picos galima pavalgyti ir pigiau nei už 7–9 Eur, tačiau vėlgi: vieni žmonės apsiperka prekybos tinklų parduotuvėse, kiti – turguose ar turgeliuose, dar kiti – gurmanų krautuvėse. Puiku, kai gali pasirinkti.
Tiesa, dėl kavos ir vyno (pastarojo čia – vos kelios rūšys) kainų suabejočiau. Kad ir ką sakytum, kavos, už kurią moki 1,45 Eur (5 Lt), skonį burnoje turėtum jausti ilgiau.
Beje, dar vienas „Jurgis ir drakonas“ veikia Verkių gatvėje, vadinamajame „Ogmios“ mieste.
O pasukus už kampo nuo aprašytojo „Jurgio...“ – kaip sykis viena tinklinė picerija ir Trakų gatvėje – picerija „Pizza land“. Teko girdėti, kad picos joje irgi neblogos. Kitąsyk keliausime ten.