Alų mėgsta visi – tik nežino, kokį

„Turime visokio alaus, išskyrus alaus pornografiją“ arba „kiekvienas mėgsta alų, tik ne kiekvienas žino, kokio stiliaus“ – šiais skambiais šūkiais, kurie nepadarytų gėdos ir bene garsiausiam visų laikų alaus gėrikui – šauniajam kareiviui Šveikui, vadovaujasi Vilniaus senamiestyje prieš porą savaičių atidarytos „Alaus bibliotekos“ šeimininkai.

Įsirengė patys

Vadinti šią įstaigą siūloma tikruoju pavadinimu – jos įkūrėjams nepatinka terminas „aludė“, o žodis „baras“ asocijuojasi su žodžiu „bartis“. „Pas mus niekas nesibara. Per dvi savaites sudužo tik viena taurė. Ir ta pati – dėl mūsų kaltės. Ši vieta skirta intelektualams, o ne girtuokliams – kitaip tariant, žmonės pas mus ateina išgerti po vieną ar po du bokalus, o ne prisigerti“, – sąmoningais lankytojais džiaugiasi Tomas Bartninkas, vienas iš trijų „Alaus biblioteką“ valdančios UAB „60 stilių“ savininkų. Laimė, kad ir XVIII a. pastate esančių patalpų šeimininkas patikėjo tuo, kad „Alaus biblioteka“ turės savo koncepciją ir nė iš tolo nepanėšės į tas prastos reputacijos snarglėtas aludes, kurių sostinėje netrūksta. Anot p. Bartninko, kitu atveju patalpų būtų buvę ieškoma iki šiol, nors ir taip sugaišta nemenkai – trijų draugų kompanija į daugybės NT savininkų senamiestyje duris beldėsi kone metus. Dar nemažai laiko užtruko renovacija, kurią baro savininkai iš dalies atliko patys, padedami draugų ir giminaičių. Šiam balaganui vadovavo profesionalė – renovacijos projektą sukūrusi architektė Ieva Folk. Remontuojant senas patalpas, kuriose anksčiau buvo indų restoranas, trijų draugų kompanijai pavyko sutilpti į 60 tūkst. Eur.

Kitoje barikadų pusėje

Ir p. Tomas, ir kiti du baro savininkai – naujokai restoranų versle. Visi turi kitus pakankamai rimtus darbus ir tik po jų užsuka į „Alaus biblioteką“. Ne tik alaus pagurkšnoti, bet ir kitoje barikadų pusėje, t. y. už baro, pastovėti. „Bent vienas iš mūsų visą laiką būna prie baro, nes puikiai suprantame, kad svetimomis rankomis verslo nepadarysi“, – sako p. Tomas.