Nuo restoranėlio – iki galingo tinklo

VŽ „Savaitgalis“ publikuoja „Financial Times“ papasakotą p. Brozino verslo sėkmės istoriją.

Gerbėjų sąraše – garsenybės
1987 m. įkurtas „Nando’s“ dabar yra tarptautinis restoranų tinklas, nuaustas iš 1.080 maitinimo įstaigų 25 šalyse, tokiose skirtingose kaip Bangladešas, Namibija ar Didžioji Britanija. Pagrindinės grupės rinkos yra Didžioji Britanija, Pietų Afrika ir Australija.
Jeigu kas nors kada nors būtų pasakęs, jog ketina pakeisti pasaulio įsivaizdavimą apie vištieną, ko gero, būtų išjuoktas. Tačiau nuskambėjusi iš Roberto Brozino lūpų, tai nebuvo banali frazė, – greitojo maisto restoranų tinklas, išaugęs iš kuklaus Johanesburgo restoranėlio, ilgainiui patraukė pasaulio lyderių ir superžvaigždžių dėmesį. Antai 2013-aisiais Barackas Obama, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, viešėdamas Pietų Afrikoje, pajuokavo: „Amerikoje matome jūsų kultūros laimėjimus, – už poros kvartalų nuo Baltųjų rūmų turime „Nando’s“.
Prie ilgėjančio „Nando’s“ gerbėjų sąrašo galima pridėti dainininkes Beyonce ir Rihanną, „Formulės-1“ pasaulio čempioną Lewisą Hamiltoną, Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Davidą Cameroną, buvusį futbolininką Davidą Beckhamą ir t. t., – visus juos užbūrė pagal portugališkos virtuvės tradicijas kepami viščiukai, pagardinti aštriu, prieskoningu „peri-peri“ (t. y. aitriųjų paprikų ir nariuotųjų viksvuolių) padažu.

Taigi, 55-erių Roberto Brozino sėkmės istorija prasidėjo 1987-aisiais, kai jis, plačiai žinomas kaip Robbie, su draugu Fernando Duarte pravėrė mažos Johanesburgo užeigos „Chickenland“ duris. Šįsyk bičiuliai į mėgstamą vietą užėjo ne pavalgyti. Iš draugų ir šeimos pasiskolinę grynųjų, jiedu atėjo... įsigyti užeigos.
Tai buvo puikus statymas: p. Brozinas prisipažįsta „visuomet mylėjęs maistą“, tačiau niekada nesvarstė pradėti restoranų verslą. Mokydamasis verslo mokykloje, jis susikirto per sąskaitybos egzaminą, tad leido dienas tėvo įmonėje pardavinėdamas „Sanyo“ elektroniką.
Tai jo nedžiugino. „Gyvenimas yra trumpas... Ar supranti, ką turiu galvoje? Aš dirbau pas tėvą, dirbau „Deloitte’s“, „Price Waterhouse“ ir, Dieve mano, kaip nekenčiau to darbo“, – sako p. Brozinas.
Su naujuoju restoranu, pavadintu „Nando’s“, buvo kitaip. Kai bičiuliai Johanesburge atidarė antrąjį restoraną, p. Brozinas entuziastingai ėmėsi jam vadovauti. Jis mėgo stebėti, kaip iš restorano į virtuvę grįždavo stirtos apgraužtų vištų kauliukų. Vis dėlto neatrodo, kad jis būtų susidomėjęs korporaciniais verslo dalykais ir vis atsitraukia, kai „Nando’s“ rengiasi kitam savo evoliucijos etapui.

Bandys struktūrizuoti
Privačios „Nando’s“ grupės struktūra nėra aiški, todėl sunku tiksliai nusakyti, kas kam priklauso; žinoma tik tiek, kad didžiausi akcininkai yra p. Brozinas ir Enthovenų šeima. Enthovenai pradėjo investuoti į „Nando’s“ dar tuomet, kai tinklą tesudarė trys restoranai, XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje jų investicijos siekė 86. 000 USD.
1992 m. kartu su Dicku Enthovenu „Nando’s“ atidarė pirmąjį restoraną Londone, o Dicko sūnus Robbie ėmėsi kurti visą restoranų tinklą Didžiojoje Britanijoje.
Beje, pernai grupė turėjo atremti dienraščio „The Guardian“ kaltinimus, esą jie naudojasi spraga Didžiosios Britanijos teisinėje sistemoje ir suraizgiusi sudėtingą ofšorinių įmonių tinklą vengia mokėti privalomus mokesčius. „Nando’s“ atstovai atkirto, kad 2013 m. jie uždirbo 58,2 mln. GBP pelno ir sumokėjo 12 mln. GBP mokesčių.
Ponas Brozinas, pastaruoju metu dirbantis su filantropijos projektais, finansinius klausimus patikėjo spręsti Andrew Lynchui, korporacijos vykdomajam direktoriui. A. Lynchas prie kompanijos prisidėjo pernai, jo tikslas – sukurti aiškesnę jos struktūrą.
„Metams bėgant Robbie draugai ir pažįstami plėtė korporacijos veiklą daugybėje šalių, taigi jos struktūra tapo panaši į vyriausybinę konstrukciją, sukurtą remiantis modeliu „kaip išėjo, taip gerai“, – kalba p. Lynchas.

Tinklo maitinimo įmonės kiekvienoje šalyje veikia beveik autonomiškai, sykiu su parduotuvėmis, valdomomis franšizės principu arba tiesiogiai, kuriose prekiaujama pilstomu „peri-peri“ padažu. Jis ruošiamas p. Duarte prižiūrimoje gamykloje netoli Johanesburgo.
Restoranus puošia Pietų Afrikos menas. „Nando’s“ taip garsina Pietų Afrikos menininkus ir tvirtina esąs didžiausias šios šalies šiuolaikinio meno kūrinių pirkėjas pasaulyje.
Ponas Lynchas atsisako kalbėti apie finansinius grupės reikalus, tik užsimena, kad visos veiklos duoda pelną. Tiesa, jis atskleidžia, jog planuojama padidinti restoranų skaičių Jungtinėje Karalystėje iki maždaug 30 kasmet ir nuo 20 iki 30 – likusiame pasaulyje.
Kol tinklas plečiasi, abu – ir p. Lynchas, ir p. Brozinas – atkakliai siekia, kad „Nando’s“ nepristigtų originalumo ir tinklas netaptų masiškumo pavyzdžiu. Ponas Brozinas turi savo koncepciją, kaip tai užtikrinti.
„Mes turime, kaip vadiname juos, 10 dalykų, su kuriais nejuokaujama, – sako jis. – Taigi, yra 10 kertinių dalykų, kurie nejudinami, o su visu kitu gali žaisti ir keistis.“
Anot jo, dešimties nekintamų dalykų sąrašui priklauso ir „Nando’s“ logotipas, ir verslo koncepcija „orientuotis į žmones“.

Į kalnus ir pakalnes
„Mes neturėjome kalno pinigų pradėti „Nando’s“ plėtrą, – ėjome žingsnis po žingsnio, leidomės ir kilome“, – neslepia p. Brozinas. Pasak jo, įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje „Nando’s“ truko apie 15 metų, o analitikai pabrėžia, kad p. Brozino verslumas pasižymi gebėjimu susiorientuoti didelėse rinkose.
„Tai buvo laikai, kai mums trūko grynųjų, ypač Pietų Afrikoje. Iš pradžių trūko daugybės pinigų, – sako p. Brozinas. – Kartais banko valdytojas leisdavo mums šiek tiek paėjėti už mūsų kredito limito ribų.“
„Nando’s“ akcijomis Johanesburgo akcijų biržoje buvo prekiaujama nuo 1997 iki 2003 m., tačiau akcijų kaina ožiavosi ir bendrovė iš biržos sąrašų pasitraukė.
Ponas Brozinas prisipažįsta neturintis planų dar sykį eiti šiuo keliu, nors prideda: „Niekada nesakyk „niekada.“
Pasak jo, „Nando’s“ tapus privačia bendrove, didžiausias iššūkis grupei buvo išlaikyti savo verslumo šaknis, kartu – labiau struktūrizuotis.
„Mano darbas yra palaikyti jausmą, kad tai įdomu ir šiek tiek... bedieviška, – šypteli p. Brozinas. – Aš žiūriu į tai ir svarstau, kaip mes išlaikysime dar didesnį tinklą, kai pasieksime 2.000 restoranų; svarstau, ar vaikinas, atidarantis 2.000-ąjį restoraną, gali jausti tokią pačią aistrą, kaip atidarydamas 1.000-ąjį.“
„Nando’s“ bedievystė apima daugelį dalykų – nuo grupės atsisakymo patvirtinti arba paneigti „juodųjų kortelių“ garsiems klientams egzistavimą iki jiems suteikiamos galimybės mėgautis maistu neribotai. „Tai gandas, – atmeta p. Brozinas. – Aš tokios neturiu. Jei tokios egzistuotų, norėčiau ir aš vienos.“

Rinkodaros išdaigos
Neseniai „Nando’s“ paleido satyrinių ir kontroversiškų reklamų liniją „Paskutinis diktatorius“. Zimbabvės prezidentą Robertą Mugabe, Libijos lyderį Muammarą Gaddafį ir irakietį Saddamą Husseiną vaizduojančios reklamos tapo skiriamuoju „Nando’s“ rinkodaros strategijos ženklu pietinėje Afrikos dalyje.
Kita reklamos figūra tapo Pietų Afrikos populistas, „etatinis“ įtampų kurstytojas Julius Malema.
Visai neseniai reklamose buvo išjuokiamas apsaugos automobilių kortežas, blogąja prasme žinomas kaip „mėlynųjų švieselių brigada“, lydinti Pietų Afrikos politikus.
„Kai reklamos pradėjo klibinti tuos barjerus, kaip tik tuo metu Pietų Afrikoje vyko tokie pokyčiai, kad su savo reklamine žinute mes, galima sakyti, prasiskverbėme į PAR protą“, – sako p. Brozinas.