Tete-a-tete su Pietų Afrika

Proga šnektelti apie Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vyną buvo iš tolimosios šalies atvykęs vyndarys Jaco Potgieter, „Bellingham“ vyninės ambasadorius. Lietuvoje ir tarptautinėje parodoje „Vyno dienos“ jis viešėjo UAB „Mineraliniai vandenys“ kvietimu.

PAR vynas Lietuvoje populiarėja ne taip sparčiai, kaip norėtų jį importuojančios kelios įmonės. Šiemet atlikus tokią pačią apklausėlę, kaip prieš gerus šešerius metus, rezultatai buvo tokie patys – vos keli iš 10 apklaustų „Vyno dienų“ lankytojų galėjo pasakyti daugiau nei po du PAR vyno pavadinimus ir įvardyti svarbiausias šios šalies vynuogių veisles.
Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių Pietų Afrikos vynai ilgą laiką plačiajam pasauliui buvo tabula rasa, p. Potgieter vadina apartheido režimą – iki 1994 m., kai po demokratinių rinkimų susikūrė naujoji Pietų Afrika, o prie valdžios vairo stojo Nelsonas Mandela, vyno iš šalies beveik nebuvo eksportuojama, visiškai apmirusi buvo ir turizmo rinka. Afrikietiški vynai ragauti ir vertinti pasaulyje pradėti gal prieš 20–30 m., sakoma, kad nemažą darbą juos garsinant (nedidelė kaina už puikią, vietos klimato nulemtą kokybę) nuveikė 1918 m. valstybės lėšomis įkurta „KWV International“ įmonė, kadaise suvienijusi 4.500 smulkių PAR vyndarių.

Pasak p. Potgieter,1994 m. buvo gautas leidimas eksportuoti vyną, tačiau visi greitai suprato, kad jo paletė visai netinka europietiškam skoniui – per aršūs taninai. Nuo tada Pietų Afrikos vyndariai pradėjo bendradarbiauti su vyno konsultantais europiečiais ir šie padėjo pakeisti PAR vynų stilių. Tarkime, anksčiau Pietų Afrikoje vynuogynai buvo sodinami tik plokščiose vietose, mat taip buvo pigiau. Konsultantai patarė vynuoges sodinti ant kalvų šlaitų, tai leido gaminti įvairesnį, ne tokį šiurkštų vyną.
„Mano galva, PAR vynininkystė prasidėjo po 1994 m., dabar šalis eksportuoja apie 48% pagaminto vyno“, – sako p. Potgieter.

Su lietuvišku prieskoniu
PAR yra aštunta pagal dydį pasaulyje vyno gamintoja. Vyndarystė čia daugiausia kultivuojama Šiaurės ir Pietų kyšuliuose, suskirstytuose į sritis ir apylinkes. Didžioji dalis PAR vynuogynų tarpsta 160 km teritorijoje nuo Keiptauno (Cape Town). Vertinama, kad Keipo (Cape) srities, tiekiančios didžiąją dalį viso PAR vyno, klimatas idealiai tinkamas vynininkystei. Didžiuma kokybiško vyno sričių telkiasi vandenyno pakrantėje ir Plačiosios upės slėnyje (Breede River Valley). Verti dėmesio ir kiti, atokiau esantys vynuogynai.
Geriausiais vyno rajonais šalyje tradiciškai laikomi Stelenbosas (Stellenbosh) ir Perlas (Paarl). Pietryčiuose, žemiau Keiptauno, esanti Volkerio įlankos (Walker Bay) sritis, kur įveista naujų vynuogynų, specialistų vertinama kaip perspektyvi.

Pirmieji vynuogynai PAR buvo pasodinti 1655 m., tačiau iš jų derliaus gaminami vynai, švelniai tariant, nebuvo geri. Garsusis vyndarys Simonas van der Stelas, atvykęs į PAR 1679-aisiais, skundėsi vietinių vynų „atstumiančiu rūgščiu skoniu“ (PAR jis įkūrė „Constantia“, žinomiausią vyno ūkį per visą šalies istoriją).
Ne ką trumpesnė „Bellingham“ vyninės istorija. Ji skaičiuojama nuo 1693 m., kai išeivis olandas Gerritas Janzas van Vuurenas vedė prancūzę, pabėgusią nuo religinių persekiojimų savo šalyje. Bendrą gyvenimą pora pradėjo pasodindama tūkstantį vynmedžių, o savo ūkį pavadino „Bellinchamp“, tai reiškė „gražūs laukai“. Ilgainiui pasikeitė ūkio pavadinimas, savininkai, vyno gamybos filosofija.
1943 m. ūkį įsigijo litvakų palikuonis Bernardas Podlashukas (abu jo tėvai į PAR atvyko iš Vilniaus), nuo tada jame imtas daryti pirmasis PAR rausvasis vynas, pirmasis sausas baltasis vynas ir pirmasis šios šalies „Syrah“.

Paskui sumuštinius
Jaco Potgieter, tituluojamas „Bellingham“ vyno daryklos ambasadoriumi, paklaustas apie savo kelią į vyndarystę, pasakoja karjerą pradėjęs prieš 30 metų. Zambijoje gimęs p. Potgieter Stelenboso universitete baigė enologiją. Svečias šypsodamasi prisimena trejus metus krimtęs žemės ūkio mokslus, kol suprato, kad „nori kažko kito“.
„Vienas draugas paragino: „Ateik į vynininkystę ir vyno kultūrą. Mes mokomės su namų ekonomikos klase, ten vien merginos, ir kiekvieną trečiadienį, pasiėmę sumuštinių, einam sykiu degustuoti vyno.“ Nieko nenusimaniau apie vyną, bet pasakiau – taip, tai skamba puikiai. Taip prasidėjusi mano pažintis su vynu, pirmiausia kaip žaidimas, išaugo į rimtą darbą“, – juokiasi svečias.
Baigęs mokslus, jis dirbo vyno ūkio rinkodarininku, vyndario asistentu, rinkodaros vadovu. Dabar p. Potgieter – įvairių enologijos komitetų narys, aktyviai dalyvauja Pietų Afrikos vyno pramonės tyrimuose. „Bilingem“ ūkio vyndariu jis tapo 2000 m., nuo to laiko pagamino nemažai tarptautinio įvertinimo pelniusių vynų.
Beje, šių metų Lietuvos vyno čempionate „Bellingham The Bernard Series Old Vine Chenin Blanc“ laimėjo „Grand Prix“, „Bellingham The Bernard Series Small Barrel S.M.V.“ – vieną iš čempionato aukso medalių.

Ir Afrikoje lyja
Paklaustas, koks yra gero vyno gamybos receptas, p. Jaco šypsosi: „Recepto nėra. Vynuogės yra gamtos dalis ir kokybė pasiekiama per daugelį metų. Geriausias būdas išmokti gaminti vyną – jį gaminti ir dirbti vynuogyne. Svarbu per daug nesikišti į procesą – viskas turi vykti natūraliai, stengiantis iš vaisiaus, dirvožemio išgauti geriausias savybes.“
Jis pats sako mėgstąs 'Chardonnay' vynuoges, dėl daugybės skirtingų savybių. Iš raudonųjų mėgsta tradicines 'Cabernet Sauvignon“, su jomis dirbti yra iššūkis. „Pietų Afrikoje dažnai „žaidžiame“ su 'Shiraz' – šios vynuogės labai kinta dėl oro, dirvos, reaguoja į aplinkos pokyčius, su jomis taip pat labai įdomu“, – pasakoja vyndarys.
Paklaustas, kokios vynuogės tinkamiausios Pietų Afrikos klimatui, svečias vėl nusišypso: „Visi mano, kad Afrikoje – vien džiunglės ir dykumos, ir karštis. Nepatikėsite, bet čia lyja, žiemą iškrenta iki 1.100 mm lietaus. Palei vakarinę pakrantę teka srovė iš Pietų ašigalio – taigi, šalta. Naktį tirštas šaltas rūkas keliauja nuo jūros į pakrantę. Pakrantėje yra kalnų, užtvankų, vadinasi, ir vandens. Toks klimatas tinkamas ir raudonosioms, ir baltosioms vynuogėms auginti.“
Pasak jo, žemesnėje Keiptauno dalyje auga daugiausia skirtingų rūšių augalų nei kur nors kitur pasaulyje – dėl skirtingų paviršiaus aukščių, skirtingų vėjų krypčių.
„Sunku pasakyti, kokiam vynui – baltajam ar raudonajam – Afrika tinkamesnė, tai priklauso nuo konkrečių vietovių“, – gūžteli p. Jaco.

Anot jo, 20% visų „Bellingham“ ūkio vynuogynų užima 'Chenin blanc' vynuogės.
„Jos – tarsi mūsų gamybos stuburas. Be to, šios vynuogės labai universalios, iš jų galima gaminti paprastą stalo vyną, komercinį vyną – jos viskam tinka, tai tiesiog nuostabi Pietų Afrikos veislė“, – liaupsina pagrindines baltąsias Pietų Afrikos vynuoges p. Jaco.
Svarbiausios Pietų Afrikos raudonosios vynuogės – 'Pinotage'. Jų „tėvai“ – 'Pinot Noir' ir 'Hermitage Cinsault' veislės, maždaug 1925 m. jas sukryžmino prof. A. Isakas Peroldas, tuo metu dirbęs Stelenboso universitete.
6-ąjį dešimtmetį ši veislė PAR pradėta auginti komerciškai, nuo tada ji parduodama, pristatoma kaip Pietų Afrikos veislė.
„Pinotage“ vyno savybės, – sako p. Jaco, – gerokai skiriasi nuo kitų raudonųjų vynų. Žmonės jį arba įsimyli, arba jiems jis visiškai nepatinka. Mes buvome apkaltinti, kad mūsų „Pinotage“ per daug paprastas. Aš sutinku. Tada pradėjome dirbti su vynu, keisti gamybos procesą, taikyti naujas technologijas. Vynas pakito, liko mažai paprasto, „kaimietiško“ skonio, jis tapo tamsesnis, sodresnis. Manau, kad per porą metų visiškai susitvarkysime su šia problema.“

Tiria ir tobulėja
Nemenką p. Jaco veiklos dalį užima minėti Afrikos vyno pramonės tyrimai, atliekami Stelenbose veikiančiame departamente, bendradarbiaujant su universitetu – magistro ar doktorantūros studijų studentai baigiamajai temai pasirenka kokią nors Pietų Afrikos vyno pramonės problemą. Pasak p. Jaco, į tyrimus daug investuojama. Tiesa, dabartinė vyriausybė daugelio projektų finansavimą sustabdė, taigi vyndariai tyrimus remia patys.
Viena iš tyrimų krypčių – raudonojo ir baltojo vyno brandinimas Pietų Afrikoje. Anot vyndario, dabar žinomi keli veiksniai, lemiantys vyno brendimą. Tiesa, pakeisti čia nedaug ką galima – dėl terroir savybių.
„Europoje vynuogės bręsta 30 ar 40 dienų ilgiau nei Pietų Afrikoje, čia viskas vyksta greičiau. Trumpesnis periodas turi labai didelės įtakos vyno brandinimui. Jeigu pradėtume labiau gilintis, galėčiau papasakoti daugiau apie tai, kas pasikeitė. Pavyzdžiui, kelerių metų senumo Pietų Afrikos vynas dabar bus geras, bet maždaug 2000 m. tai buvo neįmanoma – tekdavo suvartoti jį per metus. Mes dar tik mokomės, dar liko daug nežinomų dalykų, bet mes trokštame tobulėti“, – kalba p. Jaco.