Italijos vyno kalneliais

Toliau – kelionė į Šiaurės Vakarų Italiją.

Kalno papėdėje

Pjemontas – „kalno papėdė“ – pateisina savo pavadinimą, vynuogynai čia auga kalvų šlaituose. Čia viskas miela, miesteliai išpuoselėti, tad norintiems pakeliauti po vynu ir maisto kultūra garsėjantį kraštą verta paieškoti bilietų į netoliese esantį Milaną.

Pjemonto vyną pažinti gana nesunku, – reikia atsiminti vos keletą pavadinimų ir tiesų. Pirmiausia tai, kad šiame regione beveik absoliučiai dominuoja raudonasis vynas. „Liaudies vynuogių“ – 'Barbera' veislės raudonasis anksčiau gamintas lengvas ir rūgštus. Aristokratiškumo tokiame – nė kvapo. Pastaruosius metus 'Barbera' vynuogių vynas pavyksta geriau, jis dažnai brandinamas ąžuolo statinėse. Bet ir kainuoja brangiau, kaip ir viskas Pjemonte, kurį pagal vyno stilių ir kainas galima pavadinti „Italijos Burgundija“.

Dvi tikrai pačios svarbiausios Pjemonto apeliacijos yra Barolo ir Barbaresco, šiuose vynuogynuose auginamos vienintelės – 'Nebbiolo' veislės – vynuogės. „Barolo“ ir „Barbaresco“ vynas privalomai brandinamas ąžuolo statinėse, tiesą sakant, dėl grubių taninų be 10 metų išlaikymo rūsyje jo ragauti tiesiog neįmanoma.

'Dolcetto' vynmedžių raudonasis vynas paprastesnis, dažnai jis esti toks, tarsi kiaurus metus ragautinas božolė.

Pjemonto vynuogynuose gaminama visokiausių keistų vynų, tarp jų kažkodėl pamirštamas Asti subregiono putojantis iš 'Moscato' vynuogių.

Albos miestelyje esanti Prunotto vyninė gana senai savo vyno parduoda Lietuvai, tačiau viešime pas juos pirmą kartą. Mus pasitikęs Emanuele Baldi iš karto vežasi apžiūrėti vynuogynų Barolo apylinkėse. Atvykę į pačią vyninę pirmiausia patenkame į vyno saugyklą. Stebina suguldyti dideli – „magnum“ buteliai. Į tokius išpilstytas vynas tinka ilgiau laikyti rūsyje, vadinasi, kažkas ir taip ilgaamžį vyną rengiasi laikyti dar ilgiau. Va tai tau...

Rūsyje išrikiuotų statinių dydis priblokštų nepatyrusius. Pjemonto vyndariai jas mėgsta, nes tokiose laikomas vynas tampa švelnesnis.

Pjemonto vynas be maisto atrodytų keistokai, tad degustuoti jo lekiame į restoraną. Kainos neatrodo urzgiančios. Užsisakome cukinijų žiedų tešloje, „rusiškų salotų“, kurias mes vadiname lietuviškomis. Mėsą ir mėsišku padažu apipiltus makaronus deriname prie vyno.

Sutartinai linksime paragavę 'Arneis' vynmedžių vyno, – kadaise jie buvo beveik išnykę, dabar iš jų derliaus gaminamas lengvas ir mielas baltasis. Ragauti raudonuosius pradedame 'Syrah' ir 'Barbera' mišiniu. Ne vyno pasaulio terminais lyginant, tai būtų „Apple“ ir „Samsung“ produktų mišinys, bet mums patiko kosmopolitiško ir vietinio charakterio dermė. Įdomiausi pasirodė „Barolo“ ir „Barbaresco“ vynai. Pietūs baigti, Emanuele nustebina, paskambinęs savo konkurentams iš Vietti vyninės, kad jie atvyktų mūsų perimti. Lietuvoje tai retai nutiktų.

Vos šimtas žingsnių Castiglione Faletto miestelio grindiniu ir atsiduriame visame pasaulyje Pjemonto žvaigždžių statusą pelniusioje „Vietti“ vyninėje, įkurtoje ant nuosavo Scarrone vynuogyno šlaito. Panorama stulbina, bet mes neriame į rūsį. Ten susimaišę viskas: viduramžių sienos ir betonas, senos statinės ir nauja mediena. Tai, kas svarbiausia, laukia mažame kambarėlyje. Ant stalo – ilga eilė atkimštų vyno butelių.

Mūsų grupė palaiminta savininkų dėmesio, – pasikeisdami jį mums rodo Mario Cordero, vyndarys Luca Currado ir Elena Penna. Degustavome 25 vynus, iš jų 16 – „Barolo“. Kai kam masyviojo „Barolo“ jau per daug. Keturi derliai – 2008, 2009, 2010 ir 2011 metų – iš keturių vynuogynų.  Užtvirtinti žinias į taures pilamos retenybės – 1995 m. Roche vynuogyno „Barolo“ bei ypatingo retumo (ir brangumo) – „Villero Barolo“. Neturime žodžių jam apibūdinti, jo stotas – ypatingo sunkumo. Šypsnį kelia ant etiketės patupdytas triušis su taure. Bet niekur nedingsi, – laikas baigti degustaciją ir keliauti į Venetą.

Veneto regiono klasika

Peschiera del Garda miestelis, kuriame įsikūrusi „Zenato“ vyninė, yra prie pat nuostabiojo Gardos ežero. Ryte skubame susitikti su Alberto Zenato, jis – autoritetingas balsas „Amarone“ vyno gamintojų chore.

„Santa Cristina“ ūkis pasitinka dvaro atmosfera. Pačios vyninės dar nematyti, tik vynuogynai, nuo kelio pusės aptverti prabangia tvora. Tarsi koks specialus akcentas prie įėjimo į vyninę stovi pavojingai raudonos spalvos motoroleris. Italija...

Šiame ūkyje auginamos daugiausia 'Trebbiano di Lugana' vynuogės. Tai tie patys garsieji Italijos vynmedžiai, kurių savybės Lugana miestelio apylinkėse yra šiek tiek kitokios. Gal todėl vietiniai vyndariai populiarina sinonimą 'Turbiano'. Skamba agresyviai, bet gerai atspindi faktą, kad 'Trebbiano' – 'Turbiano' vynas iš Luganos apylinkių yra gerokai raiškesnis už kitus itališkuosius brolius...

Pirmiausia einame į „frutaia“. Tai – klėtis su langais palubėje. Ši patalpa rugsėjį ir spalį pripildoma tūkstančiais medinių dėžučių su atsargiai sudėliotomis 'Corvina', 'Corvinone', 'Rondinella' vynmedžių kekėmis. Jos vytinamos iki 4 mėn., kad netekdamos drėgmės įgautų daugiau kvapo ir skonio. Sultys amaronei iš jų spaudžiamos žiemą. Vien pavadinimas „Amarone“ vyno ragautojams skamba kaip muzika, nes tai – itin koncentruoto, bet subtilaus skonio žvėris.

Rūsyje stūkso ištisas orkestras įvairiausios talpos statinių. Tai suprantama, – amaronė statinėse brandinama ne trumpiau nei 2,5 metų, o naujutėlaitės „mažylės“ apkrautų vyno charakterį nereikalingu ąžuolo pojūčiu. Staigmena – statinės iš trešnių medienos! Tai tikra retenybė.

Degustacija rūsyje – tarsi savotiška vakarykštės vakarienės tąsa, kai ragavome „Amarone Riserva“, pretenzingą „Sansonina“ vyną iš 'Merlot' ir saldėsį „Rigoletto“ iš vytintų 'Trebbiano' ir 'Sauvignon' uogų. Dabar ragaujame dar 6 skirtingus. Įspūdį daro putojantis „Lugana“ vynas, bet jo kaina netolima šampanui. Tokiu atveju, geriau prancūziškasis.

Tiesiog privalome aplankyti Valpoličelos vynuogynus, kuriuose auginamas derlius amaronei. Tai labai graži vieta ant kalno šlaito, landšaftas banguoja žemų kalnų pilvais, nusėtais vynuogynų. Žydi vynmedžiai, darbininkai vynuogynuose tvarko jų ūglius, purškia nuo ligų saugančiu skysčiu.

Bevaikštant apetitas auga nenumaldomai. Sukame į „ Groto de Corgnan“ restoranėlį, valdomą savininko iškalbingai vyniška Soave pavarde. Valgysime  medžių pavėsyje, nors retro interjeras, pagyvintas autentiška senovine kalnų sporto įranga, masina likti viduje. Ant stalo keliauja vietos gardėsiai: sūdyti lašiniai pancetta, drūtų saliami dešrų riekės, pagardintos vyšniomis iš gretimo sodo, jautienos carpaccio su braškėmis, kiaušinienė su trumais, kuriuos atgabeno mūsų akivaizdoje. Kulminacija – jautiena, virta amaronės vyne.

Neitališka Italija

Pietų Tirolį pasiekiame vėluodami pusvalandį, – pirmą kartą per visą kelionę. Negalime į tai atsainiai mostelti ranka, nes ši Italijos dalis yra visai ne itališka. Čia viskas: kirpyklos, kelio ženklai, kavinės turi iškabas dviem kalbomis. Antroji, vokiečių, Pietų Tirolyje yra visai ne antroji, – daugumoje kaimų ir miestelių galima išgirsti tik ją. Pietų Tirolis yra istorijos kaprizų suformuota teritorinė keistenybė, ilgus šimtmečius buvusi ne Italijos teritorija.

Pietų Tirolio gyventojų mentalitetas ir gyvenimo būdas primena Prancūzijos Elzasą, o ir vynas tiesiogiai konkuruoja su elzasietiškuoju.  Italijos vyno kontekste jis išties ypatingas, kur, jei ne čia, atrasite tokių vynmedžių, kaip 'Muller Thurgau' ar 'Riesling'?

Kalnų vynuogynai driekiasi tik kalnų terasose, apnuogintose saulei, – ji tiesiog kepinte kepina pietinius akmenuotus kalnų šlaitus. Savičiausia Pietų Tirolio ypatybė – nepaprastai saulėtas ir karštas klimatas. Pagal saulėtų valandų ir vidutinės temperatūros statistiką Pietų Tirolis gali lygiuotis su Sicilijos Palermo miestu.

Važiuojame į Aloiso Lagederio vyno ūkį. Mus pasitinka Ursas Vetteris – šios šeimyninės vyninės eksporto vadovas. Artimiausią parą jis tapo geriausiu gidu, o bičiulis yra jau seniai.

Ursas pasisiūlo perimti ekspertomobilio vairą į savo rankas, – važiuosime vakarienės. Kol riedame beveik įprastais keliais, entuziastingai šūkaujame ir badome pirštais į įspūdingus reginius. Vėliau tampa gaila savo autobusiuko, nes Ursas kalnų regiono vairuotojo stiliumi spaudžia iš jo viską, ką gali. Ir šypsosi. Motoro kriokimas kopiant stačiu šlaitu bei ištiestos rankos atstumu nuo šalikelės atsiverianti praraja atima norą krykštauti.

Mūsų vakarienės vieta virš jūros lygio iškilusi daugiau nei kilometrą. Tai tipiškas ūkininko namas, tiesa, skaičiuojantis keturių šimtmečių istoriją. Jokios iškabos, kad čia gali gauti pavalgyti, nematyti, bet tai – vietinė ypatybė. Dar nuo Habsburgų imperijos laikų kalnų ūkininkai nemoka mokesčių nuo pelno, gauto iš maitinimo, jei patiekia savo užsiaugintus produktus. Juos ir ruošiamės išbandyti.

Užkandžiui gryname ore patiekiama įvairių kumpių iš jautienos, kiaulienos. Jie tobulai dera su baltuoju vynu, daromu iš čia pat ant šlaito auginamų 'Muller Thurgau', 'Gewurztraminer', Pinot Bianco' vynuogių. Vėsta, tad vakarienės persikeliame į trobą. Dairomės po autentišką šimtų metų amžiaus interjerą. Itin originaliai atrodo lova virš krosnies. Tokia trumpa, kad šiais laikais tiktų tik vaikams, bet anksčiau tai buvo suaugusiųjų baldas!

Karšti užkandžiai primena mūsiškių didžkukulių apvalkalus, pagardintus burokėliais ir žolėmis. Ateina rausvojo „Lagrein“ vyno laikas. Prie įvairiais būdais paruoštos mėsos ragaujame pretenzingą atskiro Krafusso vynuogyno „Pinot Noir“, Lindenburgo vynuogyno „Lagrein“ ir Lowengango vynuogyno raudonąjį. Visi – solidūs raudonieji, mažiausiai 5 m. amžiaus. Tai subtili užuomina į tai, kaip vikšras tampa drugeliu...

Atgal riedame nuo kalno, automobiliui grėsmės nebėra, o naktį prarajos nematyti.

Rytas prasideda anksti. Priešais mus – Romigbergo vynuogyno statūs laiptai, vedantys, kaip atrodo, – iki pat dangaus. Įveikus keliasdešimt laiptelių, mieguistumo lyg nebūta, nes be fizinio krūvio esame kepinami pragariškų saulės spindulių. Palypėjus atsiveria nuostabi panorama: ežeras, banguojančios šlaito terasos, nesibaigiančios eilės pergolėmis vadinamų medinių vynmedžių rėmų. Visi nuosavi Aloiso Lagederio ūkio vynuogynai apdirbami biodinaminiu būdu. Ūkis beveik visiškai atsakė chemijos priemonių, skatina biologinę įvairovę, paiso gamtos ritmo, siekdami vynuogynus pripildyti žemės ir dangaus energijos. Tai skamba mistiškai, vynuogynai atrodo tarsi džiunglės, bet kadangi vynas mums patinka, priimtina ir biodinaminė filosofija.

Grįžtame į „Alois Lageder“ ūkio būstine tapusį Magrės miestelį. Aloiso Lagederio vyninė čia įsikūrusi gana nesenai, anksčiau ji buvo Bolzano mieste. Persikėlimas tapo naujos eros pradžia visai Lagederių šeimai. Laikydamiesi gamtą tausojančios filosofijos, vyndariai architektų paprašė pastatų kompleksą „paslėpti“. Vyninė visiškai apsirūpina energijos ištekliais. Vestibiuliuose pastatyti gigantiški stiklo kubai su želiančia žole nėra puošmena, o drėgmės bei deguonies šaltiniai. Automatiškai pasikelianti ir užsidaranti stogo danga sustiprina įspūdį, kad esame ateities vyninėje, kurioje net fermentavimo talpyklos įrengtos taip, kad net mes, visko matę, linguojame galvomis. „Ekspoziciją“ baigia modernūs ir labai seni rūsiai, juose groja muzika...

Degustacija vyksta „Lowengang“ vyninės kieme. Programoje – „tik“ 15 skirtingų vynų. Reikia pripažinti, kad „Pinot Bianco“, „Muller Thurgau“ baltasis iš Pietų Tirolio neturi konkurentų visame pasaulyje. Tenykščiai „Pinot Grigio“ bei „Gewurztraminer“ sau lygių gali dairytis tik tarp Prancūzijos Elzaso vynų, o geriausi „Chardonnay“ ir „Pinot Noir“ vėlgi – pasaulinio lygio. Degustacijos apogėjus – „Lowengang Cabernet“ iš šimtamečių vynmedžių derliaus. Prie mūsų prisijungia vyninės patriarchas Aloisas Lagederis, tad pasisėdėjimas užtrunka. Iš užstalės kylame nenoriai ir tik todėl, kad smarkiai vėluojame iškeliauti į Austriją.

***
Tekstas skelbtas rugpjūčio 24 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.