Be sentimentų: kai vynas virsta akcija

Bet apie viską – iš pradžių. VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas besimokydamas kalbos vakarais dirbo Londono restoranuose. Vieno iš jų – „OXO Tower“ – vyno sąraše buvę daugiau nei 1.000 pavadinimų. Anot p. Martyno, ta gausybė jį labai sudomino. Tai pastebėjo vienas iš „OXO Tower“ vadovų ir pasiūlė jam lankyti vynų kursus, kuriuos apmokėjo įmonė.

„Žinoma, kad neatsisakiau“, – juokiasi p. Martynas. Sako, jog į vynus jis puolė paragavęs 1945-ųjų derliaus „Cheval Blanc“. Puolė ir sausas nebeišlipo: netruko atsidurti someljė gretose, tapo prestižinio klubo „Home House“ vyriausiuoju someljė.

Po 5 m. darbo restoranuose p. Martynas peršoko į gėrimų platinimo kompanijas. Pirmoji, kurioje įsidarbino, turėjo plačiausią stipriųjų gėrimų asortimentą Anglijoje. Pirmus 3 m. VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas toje įmonėje dirbo su HoReCa sektoriumi – tiekė vyną restoranams, viešbučiams, barams. Vėliau su vynų grupės direktoriumi sukūrė vadinamųjų „fine wine“ sektorių.

Paprašytas ūkiškai paaiškinti „fine wine“ terminą, p. Martynas šypsosi, sako, nė pats dorai nežinąs, tačiau faktas, jog taip vadinami geri, brangūs, dažniausiai iš Europos vynuogynų kilę ir ilgą istoriją turintys vynai. Yra tarp jų vyno iš Amerikos, Australijos, bet jie puikiųjų vynų kategorijoje – palyginti nauji. Pasak p. Martyno, „fine“ ir „not fine“ vynus kartais skiria labai neryški – pilka –  linija. Viena aišku, jog Didžiojoje Britanijoje  „fine wine“ yra tik HoReCa sektoriaus ir specializuotų parduotuvėlių vynas, prekybos centruose jo vargiai rasi, kad ir dėl to, jog gaminama jo labai mažais kiekiais. Taigi po 3 m. darbo su tais puikiaisiais vynais p. Martynui buvo pasiūlyta vieta FRW kompanijoje, turinčioje biurus Londone ir Honkonge.

FRW tiekia vynus visam pasauliui, 60% kiekio parduoda Azijoje – ten rinkos kyla kaip ant mielių. Vyno specialistas sako, jog vienas iš svarbiausių veiksnių, įsiūbavusių Honkongo vyno rinką, buvo 2008 m. balandį panaikintas muito mokestisį į šią teritoriją importuojamam vynui. Honkonge jis buvo 200%, vėliau sumažintas iki 100%.

„Vyno įvežimas į Honkongą dabar kainuoja nulį“, – teigia p. Martynas. Panaikinus mokestį, rinka tiesiog sprogo. Nes butelis, už kurį žmonės mokėjo 100 USD, staiga tapo 20 USD.  Įvežti vyno į kitas jo trokštančias Azijos šalis – Kiniją, Indiją – lig šiol labai brangu, Indijoje mokestis siekia iki 120%, tačiau paklausa ten taip pat sparčiai auga. Gal todėl, sako p. Martynas, Honkongas tapo centru, iš kurio vynas liejasi į kitas Azijos šalis.

Apie investavimą

Šiuo metu p. Martynas FRW kompanijoje dirba su Singapūro, JAV įmonėmis, taip pat – su privačiais klientais kaip investicinių vynų patarėjas, tad įdomu, kuo, jo vertinimu, investiciniai vynai skiriasi nuo kolekcinių.

Anot pašnekovo, investiciniai vynai yra tokie, į kuriuos žiūrima kaip į akcijas, ir elgiamasi su jais kitaip nei su kolekcionuojamais vynais. Jie perkami ir parduodami kaip akcijos, kartais pereina per keliolika rankų nė nepajudėdami iš sandėlio. Dažnam jų pirkėjui visiškai tas pats, kokiame dirvožemyje augo vynuogės, kokia buvo vynuogynų ekspozicija ir kt. panašūs dalykai, kuriuos skrupulingai fiksuoja vyno kolekcininkas. Svarbu tik, kad vynas, t. y. akcijos, būtų parduodamos pelningai.

Investicinių vynų pagrindą sudaro Bordo regiono vynai, tie, kurie per ilgą laiką užsitarnavo puikiausią reputaciją, turi nepriekaištingą istoriją bei paklausą. Pašnekovas aiškina: kokiam australietiškam vynui Robertas Parkeris, būdamas geros nuotaikos, gali skirti net 100 balų, tačiau investiciniu jis nebūtinai taps. Kas žino, kas su tuo vynu ilgainiui atsitiks – juk jis neturi istorijos, t. y. pagamintas ūkyje, kuris veikia vos 20, o ne 200 metų. Gal australietiški vynai kai kuriose šalyse yra paklausūs, bet bordo vynai yra pasaulinės reikšmės prekių ženklai, tokie, kaip „Omega“ ar „Ferrari“.

Anot p. Martyno, maždaug 1% iš „fine wine“ kategorijos vynų yra investiciniai, o Bordo vynai investiciniu požiūriu turi kopėtėles. Ant aukščiausio jų laiptelio – 1855 m. klasifikacijos „premier cru“ vynai iš „Lafite“, „Latour“, „Margaux“, „Mouton“, Haut Brion“ ūkių, taip pat – „Petrus“, „Cheval Blanc“, „Ausone“ vynai. Jie turi ilgiausią istoriją ir didžiausią investicinę paklausą. Reikalavimas investiciniaim vynui yra ir ilgaamžiškumas – iš gero derliaus metų padarytus vynus galima saugoti 50 m. ir ilgiau.

Antroji investicinių vynų dalis vadinama „super seconds“ – tai keletas 1855 m. kvalikacijos „seconds crus“ vynų iš „Montrose“, „Leoville Barton“, „Pichon Baron“, „Pichon Lalande“, „Ducru Beaucaillou“, „Cos d’Estournel“, „Leoville Las Cases“ ūkių, ir tokie žemesnės klasifikacijos ūkių vynai kaip „Palmer“, „Lynch Bages“ ar „Pontet Canet“, per pastaruosius metus kokybe pasiviję antrosios ar net pirmosios grupės vynus.

Pašnekovas pateikia pavyzdį: 2010 m. „Pontet Canet“ vyno, vertinamo 96–100 balų, 12 butelių dėžutė kainuoja 1.293 GBP. Tų pačių metų garsieji „Chateau Margaux“ vynai, įvertinti 96–98 taškais, kainuoja 7.764 GBP už 12 butelių.

Investiciniais vynais p. Martynas vadina ir minėtosioms grupėms nepriklausančius, bet geros kokybės ir paklausą turinčius (ar galinčius ją turėti) vynus. Tai – antrieji garsių namų vynai, pvz., „Carruades de Lafite“ (per kelis paskutinius metus jų kaina išaugo 4–5 kartus), „Forts de Latour“, „Pavillon du Chateau Margaux“. Šiai grupei priskiriami ir  garsiems namams priklausančiose chateau padaryti vynai. Pvz., „Chateau Duhart Milon“ priklauso „Lafite Rothschild“, „Chateau d’Armailhac“ – „Mouton Rothschild“ namams.

Kai kuriose rinkose vynai didelę paklausą gali įgyti dėl specifinių dalykų – pvz., „Chateau Beychevelle“ vynas Kinijoje paklausus dėl ant jo butelio etiketės nupiešto laivo – jis kinų kultūroje neša laimę.

Vyno paklausą gali sukelti ir gandai. Pašnekovas prisimena, jog taip atsitiko, kai garsus kinų dailininkas buvo pakviestas sukurti 2008 m. derliaus „Mouton Rothschild“ vyno etiketę. Išleidus vyną (2009) jis kainavo 1.950 GBP (2009). Kilus kalboms apie kinų dailininkui suteiktą garbę, vyno kaina Kinijoje pakilo iki 4.000 GBP (2010), o žiniasklaidai tas kalbas patvirtinus, jo kaina per naktį šoktelėjo iki 9.000 GBP. Investiciniu vyną paverčia ir auganti jo paklausa stipriose rinkose, kaip atsitiko su raudonaisiais Burgundijos vynais – ypač iš „Domaine Romanee Conti“ ūkio. Šiuo metu tai – pats „karščiausias“ investicinis vynas, turintis ilgą istoriją kaip bene geriausias burgundiškas vynas, be to, jo gaminama labai mažai. Palyginimui: „Romanee Conti“ turi vos 1,63 ha vynuogynų, „Lafite Rothschild“ – 112.00 ha.

Kartais vynai investuotojams tampa žaibiškai patrauklūs, kai garsieji kritikai iš naujo juos paragavę prideda balų, tačiau kaina nespėja pakilti.  Pvz., 1989 m. „Chateau Lynch Bages“ vynas buvo įvertintas 96 balais. Prieš kelis mėnesius Parkeris pridėjo jam 3 balus ir  vyno kaina per naktį nuo 2.300 GBP už dėžutę pakilo iki 3.200 GBP.

Pasak p. Martyno, kartais investicijai tinkamą vyną galima pastebėti, kol jo kaina dar nepakilo. Geras pavyzdys čia būtų 2008 m. „Chateau Montrose“ vynas, įvertintas tiek pat taškų kaip ir kitų metų derliaus to paties gamintojo vynai, tačiau – daug pigesnis.

Kaina ir paklausa auga

Anot p. Martyno, investicinių vynų kaina auga, lygiai taip pat didėja jų paklausa, nes daugėja investuotojų į tokį vyną. Palyginti vynus su kitais investavimo objektais, pvz., nekilnojamuoju turtu, vyno kaina ir paklausa stiebiasi dėl riboto gamybos kiekio. Kad ir kaip norėtum, dėl griežtų Prancūzijos vyndarystės įstatymų, iš vieno ha gali pagaminti nustatytą hektolitrų kiekį ir nė litru daugiau.

Antras dalykas, aiškina p. Martynas, yra tas, jog konkrečių senų derliaus metų vyno pasaulyje kasmet lieka vis mažiau. Juk vynas, sakyk ką nori, – geriamas dalykas ir kol pasiekia savo brandą, pačią kalnelio viršūnę, jo gali likti kokie 10%.

Investicinio vyno paklausą didina ir naujos rinkos – Azijos, Rusijos, Pietų Amerikos, ypač Brazilijos. Daug vyno nuteka į Indiją – vieną stipriausių augančių ekonomikų. Kas atsitinka su tomis augančiomis ekonomikomis? – klausia pašnekovas. Pats ir atsako: žmonės pradeda geisti prabangos prekių, o vynas – jų dalis. Jis pasakoja turįs klientų, kurie net nelabai mėgsta vynus, vienas, iš Jordanijos, jo išvis negeria tikėjimo sumetimais, bet biure ir namuose turi po nuostabų vynų šaldytuvą, nes tai yra įvaizdžio dalykas.

„Jie gyvena Rytuose, bet nori tų vakarietiškų prašmatnių dalykų, ir vynas yra vienas iš jų“, – vertina p. Martynas. Kitas dalykas, priduria jis, pastaraisiais metais į vyną investuoja vis daugiau žmonių – juk įsigijęs „vyno akciją“ tampi fizinio daikto savininku, gali jį pačiupinėti. „Aš pats vis nuvažiuoju į sandėlį savo vynus pamatyti, paglostyti“, – juokiasi p. Martynas. Tuoj priduria: „Jeigu akcijos nukrito, likai tik su popieriuku. Jei vyno kainos nukrito, o tai atsitinka retai, gali jį tiesiog išgerti. Tačiau tikrai gero vyno vertė nesumažėja, nes mažėja paties vyno, o tai jam suteikia investicinio saugumo“.

Tik dėžutėse, tik sandėliuose

Pašnekovas teigia, jog investiciniai vynai turėtų būti perkami tik originaliose pilnose dėžutėse ir laikomi sandėliuose – kaip banko seifuose. Pirkėjui tai garantuoja, jog vynas buvo laikytas tinkamose sąlygose. Vos išėmus vyną iš, tarkime, Londone esančio sandėlio tenka sumokėti 20% mokestį nuo jo sumos, o tai – gana nemažai. Todėl investiciniai vynai paprastai parduodami neišėmus jų iš sandėlio, tik ant dėžutės priklijuojami naujojo savininko rekvizitai.

Ponas Martynas sako pažįstąs nemažai žmonių, turinčių puikiausius vynų rūsius, sąlygos vynui laikyti juose – net geresnės nei sandėliuose, tačiau pirkdamas vyną, kuris buvo išimtas iš sandėlio, nebežinai, kur jis buvo laikytas, kur keliavo.

„Kai už 1982 m. derliaus „Lafite Rotschild“ vyno dėžutę moki per 40.000 GBP, norisi žinoti, kad joje – puikios kokybės vynas. Be to, laikant vyną sandėliuose tenka susimokėti draudimą, ir jei kas jam ten nutiktų, draudimas nuostolius padengia“, – aiškina pašnekovas. Kitas dalykas, priduria jis, laikant vyną sandėliuose sumažėja rizika, kad jis bus padirbtas. Azijoje tai pasitaiko vis dažniau, tad garsūs gamintojai – „Latour“, „Lafite“ pradėjo dėti saugiklius į pačius butelius. „Brangūs vynai buvo padirbinėjami ir seniau, bet ne tokiu mastu, kaip dabar“, – sako p. Martynas.

„Sunku kartais atskirti, kas yra kas. Kolekcininkai turi vynus, gamintojus, kuriuos mėgsta, o investuotojui tai nesvarbu, jis žiūri be sentimentų“, – kalba p. Martynas, sugrįždamas prie kolekcinių ir investicinių vynų.

Klausiu – ko gero, sunku į vyną žiūrėti be sentimentų?

„Labai sunku, labai.. Į nekilnojamąjį turtą, į akcijas gali žiūrėti be sentimentų, bet vynas ... Todėl man labai patiko ši sritis. Nes vynas man asocijuojasi su dviem dalykais – maistu ir gera kompanija. Atsidaryta vienam gerą butelį gaila. O su gera kompanija prie 90 balų įvertinto vyno prisideda dar keli taškai. Kitas dalykas – nemažai keliauju, sutinku vyndarių. Jų noras papasakoti apie savo vynus, jų nuoširdumas užburia. Taigi – vynas, maistas, žmonės yra trys dalykai, kurie turi būti kartu“, – šypsosi p. Martynas.

***

Tekstas skelbtas gruodžio 16 d. dienraščio

„Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.