Plaktukas virš taupyklių

SADM siūlo nustatyti beveik 2 metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį gyventojai galėtų apsispręsti, ar nori toliau pensiją kaupti antrosios pakopos fonduose. Žmonės tokį sprendimą galėtų priimti nuo 2026 m. sausio pradžios iki 2027 m. rugsėjo pabaigos. 

Taip pat siūloma toliau mokėti valstybės skatinamąją įmoką – 1,5% nuo užpraeitų metų šalies vidutinio darbo užmokesčio.   

Tarp kitų siūlymų – atsisakyti automatinio gyventojų įtraukimo į antrąją pensijų pakopą, o vietoj jo įtvirtinti savanorišką kaupimo modelį, t. y. dabar galiojantį automatinį įtraukimą kas 3 metus pakeisti nuolatiniu kvietimu savanoriškai kaupti ir visuomenės informavimu apie kaupimo antrojoje pensijų pakopoje galimybes.    

Siūloma sudaryti galimybę kaupiantiesiems, kurių netenkina atnaujintos kaupimo sąlygos, pasitraukti iš kaupimo. Tada gyventojas galėtų atsiimti savo lėšomis į antrąją pakopą sumokėtas įmokas ir investicinį prieaugį. 

Taip pat siūloma, iki sulaukiant senatvės pensijos amžiaus, taikant nustatytą išsiėmimo atskaitymą – 3% išsiimamos sumos, vieną kartą per visą gyvenimą leisti atsiimti 25% sukauptų lėšų, bet ne daugiau negu paties gyventojo įmokėtą sumą.

Likus mažiau nei 5 metams iki pensinio amžiaus, siūloma leisti visą sukauptą sumą atsiimti asmenims, sukaupusiems nedideles sumas.  Už „Sodros“ ar valstybės biudžeto už žmogų įmokėtas pensijų įmokas į asmens „Sodros“ sąskaitą būtų įskaičiuojami papildomi pensijų apskaitos vienetai ir t. t.

Pagal pagrindinį scenarijų skaičiuota, kad po pertvarkymų iš antrosios pensijų pakopos gali pasitraukti apie 40% kaupimo dalyvių. 

Tiesa, Inga Ruginienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė, mano, jog pasitraukimas iš sistemos sudarys apie 20%, nes nuspręsta palikti skatinamąją valstybės biudžeto įmoką.

Pensijų fondų valdytojų nuomone, SADM pasiūlymai „iš esmės keičia ilgalaikio kaupimo logiką“. Anot Tado Gudaičio, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovo, „nors formaliai apie kaupimo sistemos atsisakymą nekalbama, siūlomos nuostatos kuria daugiau galimybių nekaupti ar pasitraukti“.

T. Gudaitis VŽ teigia, kad ministerijos iniciatyvos nepasiūlo sprendimų, kaip paskatinti žmones rūpintis savo pensija. Tokia kryptis gali reikšmingai susilpninti antrąją pakopą ir sumažinti jos dalyvių skaičių.

Jis skaičiuoja, kad šiuo metu apie du trečdaliai darbingo amžiaus gyventojų aktyviai kaupia pensijai. Jei iš antrosios pakopos pasitrauktų apie 60% gyventojų, visa atsakomybė už būsimas pensijas liktų valstybei, kurios vienintelis instrumentas – didesni mokesčiai.

LIPFA vadovas aiškina, kad ministerijos siūlymai prieštarauja tarptautinių institucijų rekomendacijoms: „Europos Komisija (EK) neseniai paskelbė strateginį komunikatą dėl taupymo ir investicijų sąjungos kūrimo, kuriame pažymima, kad valstybės turėtų skatinti papildomą pensijų kaupimą ir plėtoti priemones, padedančias žmonėms kaupti ilgesniam laikotarpiui.“

Be to, remiantis naujausia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apžvalga, aiškėja, kad netolimoje ateityje mūsų šalis susidurs su rimtais demografiniais iššūkiais. Todėl EBPO rekomenduoja stiprinti privačias pensijų sistemas, riboti lengvą pasitraukimą iš kaupimo ir gerinti gyventojų finansinį raštingumą.  

Ministrė I. Ruginienė prakalbo apie tai, kad 1,5% biudžeto paskatą pensijų fondai privalės investuoti Lietuvoje, pvz., į gynybą, o LIPFA vadovas mano, kad tvari pensijų sistema gali atlikti ir platesnį vaidmenį – „būti vidaus investicijų šaltiniu strateginiams šalies projektams, įskaitant infrastruktūrą ar gynybą“.

Minėtos galimybės būtų prarastos, jei prasidėtų aktyvi gyventojų migracija iš pensijų fondų.

Kaip ir dažnu atveju, savo „teisybę“ turi visos pusės, šįkart – gyventojai, pensijų fondų valdytojai, Vyriausybė. Visų jų pozicijas suderinti vargu ar bus lengva – absoliuti nuomonių santarvė būtų retokai pasitaikanti išimtis.

Ar dažnai valdantieji, prieš priimdami vienokius ar kitokius reikšmingus sprendimus, atlieka, pavyzdžiui, kaštų ir naudos analizę? O šįkart – ar išties SADM viską gerai apskaičiavo ir numatė pasekmes – teigiamas ir, švelniai tariant, nelabai? 

Todėl LIPFA siūlymas Vyriausybei prieš priimant galutinius sprendimus dėl minėtos pensijų sistemos reformos atlikti aiškią socialinę ir ekonominę analizę yra savalaikis ir gana praktiškas. Nes prieš kerpant labai sveika viską gerai ir daug kartų pamatuoti. Ir dar pasverti – nepriklausomų ekspertų svarstyklėmis.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)