Kieta kakta nėra išminties simbolis

DALL-E vizualizacijos. DALL-E vizualizacija

Kalbant apie šalies gynybos stiprinimą, vis tenka gręžtis į rengiamą mokesčių pertvarką: valdantieji didesnius mokesčius regi kaip kone esminį didesnio saugumo paketo „ingredientą“, o verslas ir ekonomistai primena tokių sprendimų pavojų Lietuvos konkurencingumui ir, be kita ko, siūlo valdžiai peržvelgti savo finansinius „plotus“ ir imtis taupyti.

Išaugus geoekonominiam neapibrėžtumui, Lietuvos įmonių vadovai pabrėžia šalies gynybos, saugumo ir mokestinės aplinkos konkurencingumo svarbą 2025 m. – tai rodo verslo paslaugų bendrovės „PwC“ Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2024 m. gruodžio 16 d. – 2025 m. vasario 9 d. atliktos įmonių vadovų apklausos rezultatai.

Kaip ir pernai, trys iš keturių įmonių vadovų Lietuvoje mano, kad šalies valdžia labiausiai turėtų rūpintis šalies gynyba ir saugumu. Tačiau už mokestinės aplinkos konkurencingumo stiprinimą šiemet Lietuvoje pasisako jau daugiau įmonių vadovų.

Verslas, ekonomistai ir rinkos ekspertai perspėja, kad kai kurie valdžios planuojami mokesčių padidinimai gali rimtai kirsti šalies konkurencingumui, pristabdyti ekonomikos augimą ir kt. O pelno, gyventojų pajamų mokesčių pakėlimas daugiau pajamų uždirbantiems žmonėms gali sukelti priešingą, nei trokšta valdžios žmonės, efektą.

Rolandas Valiūnas, didžiausius investuotojus Lietuvoje vienijančios asociacijos „Investors‘ Forum“ valdybos pirmininkas, primena: į Lietuvą atėjusios tokios kompanijos kaip JAV biotechnologijų bendrovė „Thermo Fisher“ ar „Danske Bank“ paslaugų centras į šalies biudžetą kasmet sumoka šimtus milijonų eurų mokesčių nuo gauto pelno ir samdomų darbuotojų.

„Tokių kompanijų neatėjimas arba, priešingai, pasitraukimas iš Lietuvos – tai kritusio konkurencingumo, pakeltų mokesčių (ir prarastų pajamų į biudžetą) pasekmė“, – sakė jis.

Į šalį ne tik nepritrauksime talentų, kurie būtų pasiryžę čia mokėti padidintus mokesčius, bet galime „išguiti“ ir esančius.

Padidinti mokesčiai – nebūtinai didesnės įplaukos į biudžetą, jie gali tapti praradimais. Gal geriau būtų išlaikyti esamus mokesčių mokėtojus ir pritraukti stambių investicijų į šalį – naujos darbo vietos, papildomi ir mokesčiai į biudžetą.

Tačiau didesnių mokesčių iniciatoriai kaip argumentą kartais mesteli, esą kai kurie mokesčiai Lietuvoje mažesni nei kitose šalyse. Tai imkim ir sulyginkim juos.

Tik kažkodėl jie nepateikia nė vieno argumento, kodėl tokiu atveju užsienio investuotojai turėtų rinktis Lietuvą? Jei jau mokesčiai sulyginti, gal jie verčiau pasidairys geresnę verslo aplinką siūlančią ir mažiau biurokratijos turinčią šalį.

Didesni mokesčiai dar nepriviliojo nė vieno investuotojo. O šaltinių gauti daugiau pajamų yra – verslas pasisako už didesnį PVM mokestį, ekonomistai siūlo papildomų lėšų ieškoti mažinant šešėlinę ekonomiką (PVM atotrūkį), valstybės išlaidas, skolinantis, taip pat – parduodant dalį valstybės turto.

Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas, skaičiuoja: apie 1 mlrd. Eur valstybė galėtų surinkti pardavusi nereikalingą arba neefektyviai naudojamą turtą – pastatus, valstybės valdomų įmonių akcijas.

Be to, pasak jo, nominalus BVP artimiausią penkmetį turėtų augti 5–6% per metus, tai į valdžios sektoriaus biudžetus kiekvienais metais atneš papildomai apie 1,5 mlrd. Eur be jokių mokestinių pakeitimų.

Tačiau galbūt reikėtų įterpti vieną „jei“: ekonomika augs, jei šalies mokesčiai bus konkurencingi. Nes pagal dabartinį valdančiųjų mokestinį scenarijų pagrindinė našta guls ant produktyviausių visuomenės grupių, o tai, labai tikėtina, stabdys ekonomikos augimą.

Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, suskaičiavo, kad nedidinant mokesčių vien iš ekonomikos augimo iki 2029 m. galima surinkti papildomai 5 mlrd. Eur ir pasiekti 100 mlrd. Eur vertės BVP.

Nerijus Nedzinskas, „PwC“ vadovaujantis partneris Lietuvoje ir „Investors‘ Forum“ mokesčių darbo grupės vadovas, sakė, kad Lietuva turėtų lygiuotis į nedideles ir lanksčias mokesčių sistemas taikančias ekonomikas, tokias kaip Singapūras ar Airija.

„Manau, kad būdami nepalankioje padėtyje mes turime lygiuotis į tokias šalis ir nesižvalgyti į Prancūziją ar Švediją, kitas valstybes, kuriose galioja progresiniai mokesčiai“, – teigė jis Vilniuje vykusioje diskusijoje „Mokesčių sistema: kaip išsaugoti šalies konkurencingumą ir užtikrinti biudžeto pajamas?“

Yra dar vienas papildomų pajamų „laukas“ – viešasis sektorius, efektyvesnis valstybės valdymas. Kitaip tariant – taupymas.

Simonas Gentvilas, Seimo narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnės pavaduotojas, teigia: prie tikslo stiprinti gynybą viešasis sektorius galėtų prisidėti tuo, kad 2025 m. lygyje būtų įšaldyti ministerijų ir kitų valdžios institucijų asignavimai, o visas mokestinis prieaugis būtų skirtas krašto apsaugai.

Be to, reikėtų kalbėti ir apie valstybės aparato efektyvinimą bei jo mažinimą, nes šiuo metu Lietuvoje viešajame sektoriuje, anot politiko, dirba 28% visų dirbančiųjų, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtos organizacijos narių vidurkis siekia 19%.

Labiau taupyti viešąjį sektorių penktadienį, kovo 21 d., Žinių radijuje kalbėdama paragino ir parlamento vicepirmininkė liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

„Jeigu valstybė ateina iš esmės pas kiekvieną žmogų vienaip ar kitaip per nekilnojamojo turto mokestį, per gyventojų pajamų mokestį ir prašo prisidėti prie gynybos, labai svarbu ir iš savo pusės parodyti, kad žiūrima į tai (lėšų paiešką gynybai – BNS) rimtai ir karpomos išlaidos ten, kur jos nebūtinos“, – teigė politikė.

Ji siūlo žengti „paprastą ir efektyvų“ žingsnį – įsipareigoti bent pusę pajamų iš ekonomikos augimo iškart skirti į Gynybos fondą: „Parodyti prioritetus ne vien žodžiais, bet ir darbais.“

Atrodo, kad, kalbant apie būtinybę taupyti, akys veriasi ir daliai valdančiųjų – finansų ministras Rimantas Šadžius praėjusią savaitę paragino prie valstybės gynybos finansavimo prisidėti valstybės institucijos – mažinti savo išlaidas.

Vyriausybė trečiadienį pavedė ministerijoms, išskyrus Krašto apsaugos, peržiūrėti ir nulinio biudžeto metodu suplanuoti vidines išlaidas administracinėms reikmėms, informacinėms technologijoms, kitoms prekėms ir paslaugoms, tačiau su sąlyga, kad šie sutaupymai nedarytų neigiamo poveikio visuomenei.

Tokį valdžios žingsnį visuomenė tikrai pasveikintų, nes puikiai supranta, kad taupyti viešuosius finansus būtina visada, bet ypač – dabar. O neigiamas poveikis jai grėstų kaip tik dėl naujos mokesčių naštos.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)