Kad net šiurpuliai darbdaviui nueitų

Ne veltui sakoma, kad įmonės brangiausias turtas – darbuotojai. Visomis prasmėmis. Pirmiausia dėl to, kad be jų joks vadovas gerų rezultatų nepasieks. Nebent dirba pagal verslo liudijimą ir pats yra direktorius, tiekėjas, vairuotojas, pardavėjas, valytojas – bet kas. Tuomet toks žmogus orkestras yra tiesiog sau nepakeičiamas.

Kalbame apie kiek didesnį ar net stambų verslą, kur be būrio darbuotojų nei produkto pagamintum, nei paslaugos suteiktum. Kiekvienas darbdavys norėtų, kad jo komandoje dirbtų patys stipriausi specialistai. O jie, kaip žinome, kainuoja brangiai. Bet taip privalo būti, nes antraip profesionalai nesunkiai susiras kitą įmonę, kur už jų žinias ir gebėjimus bus atitinkamai sumokama.

Vis dėlto vadovas dažnai turi laviruoti tarp darbuotojų gerovės ir naudos akcininkams tarsi tas akrobatas, einantis lynu, kad išlaikytų pusiausvyrą ir nepaslystų į kurią nors pusę. Direktorius savo sprendimais juk ir akcininkams privalo garantuoti pelną, investuoti į inovacijas, plėtrą ir kolektyvą išlaikyti guvų ir patenkintą. Čia kaip toje stebuklingoje kryžkelėje: pasuksi į kairę – gali vadovo kėdę prarasti, pasuksi į dešinę – darbuotojai netruks išsilakstyti ir liksi generolas mūšio lauke be armijos. Ar vos su keliais rekrutais, kurie tik vykdo, bet galvoti nesugeba.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)