Kaip matuosime valdžios našumą

Būsimasis JAV vadovas imasi taupyti valstybės pinigus: administraciją formuojantis D. Trumpas savo socialinėje platformoje „Truth Social“ paskelbė, kad E. Muskas ir jam talkinantis respublikonas Vivekas Ramaswamy „klos kelią mano administracijai kovoti su biurokratija vyriausybėje, atsisakyti perteklinių teisės aktų, mažinti nenaudingas išlaidas ir restruktūrizuoti federalines agentūras“. 

Užtat Lietuvoje šioje srityje – nearti dirvonai, ir juose įstrigę ketinimų „plūgai“. Tai, kad Arvydas Paukštys penktadienį paskelbė stabdantis 3,5 mlrd. Eur vertės „Teltonika“ aukštųjų technologijų parko statybas dėl valstybės institucijų nesugebėjimo užtikrinti elektros tiekimo būsimam parkui – akivaizdus biurokratijos pavyzdys.

Kone visų buvusių Vyriausybių mėginimai dorotis su biurokratija labiau priminė kovos imitaciją: nei gražiais saulėlydžio ar saulėtekio vardais pavadintos komisijos, nei vadinamieji institucijų „sujungimai“ ar kitokios pertvarkos neįstengė sumažinti vis gausėjančios valdininkų armijos, kuri, siekdama pateisinti savo „reikalingumą“, rezgė vis naujus biurokratinius tinklus įvairių teisės aktų, normų, reikalavimų, ataskaitų pavidalu.  

Valdininkijos pasaulis Lietuvoje demonstruoja paradoksą: statistika rodo, kad valstybės ir savivaldybių institucijų dėl įvairių reformų bei reorganizacijų per pastaruosius 20 metų praktiškai nuolat mažėjo, tačiau valdininkų – ne. Negana to, matome šios populiacijos augimo tendenciją.

Keičiantis valdžioms, įvairiai svyravo ir valdininkų populiacijos skaičius: tai jų šiek tiek mažėjo, tai vėl išaušdavo valdininkijos renesansas.

Socialinių reikalų ekspertas Teodoras Medaiskis, paklaustas, koks jam yra susidaręs asmeninis įspūdis apie biurokratijos kaitą per pastarąjį dvidešimtmetį, atsakė: „Gal, sakyčiau, apimtis visų tų dalykų liko labai panaši, pernelyg nesikeitė. Nėra tokio jausmo, kad biurokratijos kaip nors labai smarkiai imtų ir sumažėtų, gal tik kito jos pobūdis.“

Galiausiai turime, ką turime: daugkartiniai bet kurios valdžios pažadai apkarpyti biurokratijos sparnus taip ir liko pažadai. Tiesiog sumaniai žongliruojama „kitokiomis“ pareigybėmis, mistiniais „neužimtais laisvais etatais“ ir pan. Šiame skaičių ekvilibristikos brūzgyne išgryninti tikrąją padėtį – neįmanoma misija. 

O juk sumažėjo ne tik institucijų skaičius: Lietuvoje sumažėjo gyventojų, vyksta visuotinė skaitmenizacija, o valdininkija toliau dauginasi ir stūkso it gelžbetoninė siena su visais savo sistemos „gynėjais“ bei privilegijomis.

Sparčiausiai augančių atlyginimų fone – tai nepelnytai didėjanti finansinė našta be jokių garantijų dėl paslaugų kokybės. Kad ir kur besi pirštu – vis eilės, ilgi laukimo terminai, nesibaigiantys derinimai. Susidaro įspūdis, kad visa tai kuriama dar ir tam, kad pateisintų nemenkstantį „gyvybiškai svarbių“ valdininkų tarpsmą.

O juk buvo tvirtinama, kad, prasidėjus paslaugų skaitmenizacijai, dirbtinio intelekto diegimui ir esant aukštesniems atlyginimams, matysime proveržį valstybės tarnyboje, kur su didesniais atlyginimais, aukštesnėmis kompetencijomis mažiau tarnautojų padarys daugiau ir kokybiškiau.  

Dar vienas paradoksas: veikia net speciali Viešojo valdymo agentūra, kuri, užuot visą energiją skyrusi valstybės labui geriausių kompetencijų žmonėms iš rinkos vilioti, labiau panašėja į atliekamos biurokratijos įdarbinimo „atstoiniką“. 

Iš darbo atleidžiami valdininkai mėgsta graudenti – esą jie turi tinkamas kompetencijas. Jei jie iš tiesų jų turi, valstybės tarnybos apsikarpymas neturėtų sukelti didelio skausmo, esant tokiam darbo rankų trūkumui rinkoje: Užimtumo tarnybos duomenimis, vien šių metų liepą darbdaviai paskelbė 16.500 laisvų darbo vietų.

Biurokratijos atsparumas – neįtikimas ir reikalauja visų politinių jėgų su prezidentu priešakyje pastangų bei valios. Gal net vertėtų siekti nacionalinio susitarimo (kaip su gynyba ir švietimu).

Nes per tiek dešimtmečių niekur nenuvedanti kelionė per biurokratijos, reguliavimo ir valstybės išlaidų mažinimą niekaip neprisideda prie modernios, sparčiai augančios ir konkurencingos valstybės kūrimo. Perteklinė biurokratija – didžiulė Lietuvos problema, stabdanti investicijas, ekonominius proveržius, trukdanti įgyvendinti gerovės valstybės siekius.

Galbūt nauja valdžia, vadovaujama socialdemokrato verslininko, išdrįstų pasekti D. Trumpo pavyzdžiu ir imtis lyderystės ten, kur idėją sužlugdė 18 ligšiolinių Vyriausybių?

Gal net paskirtų specialų įgaliotinį – lietuvišką Muską – sutvarkyti šio išvešėjusio skaudulio. Sėkmės atveju galima būtų netgi tapti visos ES pavyzdžiu ir taip pamėginti „pataisyti“ prasto valdžios starto su dar prastesnės šlovės Žemaitaičiu įspūdį.  

Tiesa, optimizmo yra ne per daug – ir ne tik dėl abejotinos vertės valdančiosios koalicijos. Ne taip seniai socialdemokratai, demonstruodami savo lipšnumą prezidentui Gitanui Nausėdai, džiaugsmingai pasigavo jo idėją kurti dar vieną ministeriją – regionų.

Valstybės lėšų taupymo, šalies saugumui didesnių lėšų paieškos fone – dar viena ministerija? Dar papildysime viešojo valdymo aruodą? Argi ministerijai išlaikyti nereikės daugiau valdininkų, atitinkamai – ir daugiau pinigų?

O gal socialdemokratai tiesiog pasiryžę tęsti partinių „lesyklėlių“ tradiciją, kurią jie puoselėjo metų metais? Tuomet ne pro šalį turėti dar vieną. Gal kiek patrupintų iš jų ir ištikimiausiems koalicijos partneriams.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)