Fenikso paslaptys biurokratijos gyvastyje
Biurokratinę sistemą su jos gausia valdininkų armija ėmėsi klibinti ne viena Vyriausybė. Nors Rasa Tumėnė, laikinai einanti pareigas Viešojo valdymo agentūros (buvusio Valstybės tarnybos departamento) direktorė, tikina, kad iš esmės visos Vyriausybės nemažą „dėmesį skyrė valstybės tarnybos efektyvinimui, atsižvelgdamos į to laikotarpio vyraujančias aktualijas ir siekiamus tikslus“, iš tikrųjų toli gražu ne visos ėmėsi „ravėti“ šį gausiai želiantį biurokratijos daržą.
Kaip rodo VŽ surinkta statistika, prie valdininkų gausinimo bene labiausiai prisidėjo valdžioje buvę socialdemokratai.
Valstybės ir savivaldybių institucijose užimtų pareigybių skaičius smarkiai didėjo 2003–2008 m., kai dirbo socialdemokratų Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybės. Tiesa, tam laikotarpiui tenka Lietuvos įstojimas į ES 2004-aisiais, o kartu su tuo – tam tikras valstybinės biurokratijos, ypač užtikrinančios Lietuvos veikimą Bendrijoje ir skiriamų europietiškų lėšų administravimą, išplėtimas.
Į valdžią atėjus konservatoriams Andriaus Kubiliaus vadovaujamam ministrų kabinetui 2009 m. teko dorotis su pasaulį užklupusia finansų krize. Tuomet valdžia ėmėsi didelių finansinių ir administracinių karpymų: per kelerius metus iki 2012-ųjų valdininkų gerokai sumažėjo.
Tačiau grįžo socialdemokratai ir valdžios aparatas vėl ėmė pūstis.Tik nuo 2015 m., kai buvo priimtas naujas, kiek lankstesnius darbo santykius nustatantis Darbo kodeksas ir imtasi tam tikrų administracinių reformų, dirbančių valstybės tarnyboje skaičius vėl ėmė kiek mažėti.
Tačiau šis procesas nebuvo ilgalaikis – 2019-aisiais, dar dirbant Sauliaus Skvernelio suformuotai valstiečių-žaliųjų dominuojamai Vyriausybei, prasidėjo valdininkijos santykinis renesansas. Jis tęsiasi iki šiol, jau baigiantis konservatorės Ingridos Šimonytės koalicinio ministrų kabineto kadencijai.
Socialinių reikalų ekspertas Teodoras Medaiskis, paklaustas, koks jam yra susidaręs asmeninis įspūdis apie biurokratijos kaitą per pastarąjį dvidešimtmetį, atsakė: „Gal, sakyčiau, apimtis visų tų dalykų liko labai panaši, pernelyg nesikeitė. Nėra tokio jausmo, kad biurokratijos kaip nors labai smarkiai imtų ir sumažėtų, gal tik kito jos pobūdis.“
Šiandien matome, kad daugkartiniai bet kurios valdžios pažadai apkarpyti biurokratijos sparnus taip ir liko pažadai. Tiesiog sumaniai žongliruojama „kitokiomis“ pareigybėmis, mistiniais „neužimtais laisvais etatais“ ir pan. Šiame skaičių ekvilibristikos brūzgyne išgryninti tikrąją padėtį – neįmanoma misija.
O juk sumažėjo ne tik institucijų skaičius: Lietuvoje sumažėjo gyventojų, vyksta visuotinė skaitmenizacija, o valdininkija toliau dauginasi ir stūkso it gelžbetoninė siena su visais savo sistemos „gynėjais“ ir privilegijomis.
Sparčiausiai augančių atlyginimų fone – tai nepelnytai didėjanti finansinė našta be jokių garantijų dėl paslaugų kokybės. Kad ir kur besi pirštu – vis eilės, ilgi laukimo terminai, nesibaigiantys derinimai. Susidaro įspūdis, kad visa tai kuriama dar ir tam, kad pateisintų nemenkstantį „gyvybiškai svarbių“ valdininkų tarpsmą.
Biurokratinė našta verslui irgi nemažėja, o tai niekaip neprisideda prie modernios, sparčiai augančios ir konkurencingos valstybės kūrimo. Perteklinė biurokratija – didžiulė Lietuvos problema, stabdanti investicijas, ekonominius proveržius.
O juk buvo tvirtinama, kad, prasidėjus paslaugų skaitmenizacijai, dirbtinio intelekto diegimui ir esant aukštesniems atlyginimams, matysime proveržį valstybės tarnyboje, kur su didesniais atlyginimais, aukštesnėmis kompetencijomis mažiau tarnautojų padarys daugiau ir kokybiškiau. Tai žadėjo ir toliau žada visos valdžios.
Bet turime beviltiškumo statistiką: piliečiai kasmet brangiau moka už tą patį. Gal problema – ne politinės valios ar sveiko proto stoka, o tai, kad valdininkai turi atskirą, specialiai sau kurtą ir nuo visų piliečių nutolusį darbą reguliuojantį Darbo kodeksą, Valstybės tarnybos įstatymą, kuris lyg betoniniai „drakono dantys“ gina juos nuo piliečių noro turėti nedidelę, bet gerai funkcionuojančią ir todėl gerai mokamą valdininkiją.
Veikia net speciali Viešojo valdymo agentūra, kuri, užuot visą energiją skyrusi valstybės labui vilioti geriausių kompetencijų žmonėms iš rinkos, labiau panašėja į atliekamos biurokratijos įdarbinimo „atstoiniką“.
Štai neseniai jai teko rūpintis vienu veikėju, kuris daugiau nei 10 metų trynėsi politikoje (ar šalia politikos) odiozinio Seimo nario patarėjo komandoje, bet, šiam praradus tuščiai sutrintą kėdę, staiga prisiminė, kad pagal tą patį biurokratijos savisaugai sukurptą įstatymą turi teisę būti sugrąžintas į ankstesnį ar lygiavertį valdišką darbą. Akivaizdu, kad naudos mums, piliečiams, iš tokio „kvalifikuoto specialisto“ būtų kaip iš ožio pieno. Laimei, agentūra prisiminė, kad tokiu atveju gali tikrinti, ar pareiškėjo kompetencijos tinka ankstesnei skyriaus vadovo pareigybei – minėta asaba nesurinko net minimalaus pereinamojo balo...
Gal galime teigti, kad dabartinėje realybėje, kai taip trūksta biudžeto lėšų gynybai ir socialinėms reikmėms, kad net priimami specialūs „laikini“ įstatymai atskiroms verslo grupėms, vertėtų pagaliau susivesti į ekselį visas „valstybines galvas“ ir, įsivertinus jų būtinąjį poreikį, priimti specialų (galima ir jį pavadinti laikinuoju) šios grupės skaičiaus mažinimo įstatymą pagal turimas (neturimas) kompetencijas. Gal net vertėtų palikti institucijoms tą patį atlyginimų fondą, kad būtų iš ko motyvuoti tikrus specialistus, gebančius dirbti našiai ir kokybiškai.
Kadangi paprastai atleidžiamieji iš darbo būna įsitikinę, kad turi tinkamas kompetencijas, toks valstybės tarnybos apsikarpymas neturėtų sukelti didelio skausmo, esant tokiam darbo rankų trūkumui rinkoje: Užimtumo tarnybos duomenimis, vien šių metų liepą darbdaviai paskelbė 16.500 laisvų darbo vietų.
Galima taip pat imtis ir privataus verslo – tiesa, gali taip nutikti, kad šis procesas kiek užtruks, nes teks pavarstyti tų pačių kabinetų duris, kur kažkada dirbta, rankiojant įvairiausius leidimus ir pažymas. Gera žinia – tai neįkainojama patirtis, ugdanti kantrybę ir begalinį norą tobulinti valstybės tarnybą. Šioje srityje tokių žmonių kompetencijos išties būtų labai tinkamos.
Galbūt situaciją kiek pagerins pernai Seimo priimtas ir nuo šių metų įsigaliojęs naujas Valstybės tarnybos įstatymas, be kita ko, atrišęs rankas įstaigų vadovams lanksčiau disponuoti darbo užmokesčių fondais, nustatant konkurencingus atlyginimus specialistams.
Tačiau derėtų nepamiršti, kad biurokratijos atsparumas – neįtikėtinas ir reikalauja visų politinių jėgų su prezidentu priešakyje pastangų bei valios. Gal net vertėtų siekti nacionalinio susitarimo (kaip su gynyba ir švietimu).
Gerbiami partijų pirmininkai, pakelkite ranką, kas manote, kad augantis biurokratų skaičius, o ne jų kompetencijos kuria konkurencingesnę Lietuvą? Na, štai, atrodo tokių nėra – turime bendrą norą padėti prezidentui kurti gerovės valstybę.
