Galvoti savo galva nebemadinga

Pasiduoti DI burtui ypač lengva komunikacijos lauke veikiantiems ar sėkmės istorijas pasakoti trokštantiems profesionalams. Juk norint būti matomam reikia rašyti nuosekliai ir gana dažnai, o tam privalu ne tik išmanyti savo sritį, bet ir skirti laiko įtraukiam turiniui kurti.

O ir viešosios erdvės spaudimas didelis: prisijungus prie kiekvieno socialinio tinklo tik ir matyti veržlūs įmonių vadovai, startuolių komandų kapitonai, savo sėkmės receptus dalinantys profesionalai, rodos, kasdien kalbantys tarptautinėse konferencijose ir bendraminčių susitikimuose. O kur dar tas faktas, kad kai kurie socialiniai tinklai siūlo DI įrankius įrašams generuoti, štai „LinkedIn“ jau prisijungus bando padėti sukurti naują įrašą naudojant DI. Gundo, tiesa? 

Pastebėjote, kokie sklandūs staiga tapo ne tik anglų kaip gimtąja kalba kalbančiųjų pamąstymai socialiniuose tinkluose? Juose kone nebeliko gramatikos klaidų, žodynas tapo turtingesnis, vartojamos tokios frazės, kurias kartais net reikia išversi su kitu DI pagalbininku, ką ir kalbėti apie ypač entuziastingą kalbos toną ir tobulus įrašus papildančius vaizdelius. Ne, visi nepriekaištingos anglų kalbos per metus neišmoko ir dizaino kursų nebaigė. Visa tai – DI generuoto turinio požymiai. Tačiau ar šiuose sklandžiuose ir nušlifuotuose tekstuose dar liko juos rašančios asmenybės ir kokia platesnė DI įrankių naudojimo įtaka mums? 

Ar spėjote užfiksuoti, kaip greitai DI iš smagaus pagalbininko buvo pradėtas laikyti grėsme? Dar 2023-iųjų pradžioje geriausi kino ir televizijos rašytojai skeptiškai vertino tai, kad tokios technologijos kaip „ChatGPT“ gali kelti grėsmę jų pragyvenimo šaltiniams. Tačiau jau po gero pusmečio šios technologijos patobulėjo tiek, kad pradėjo kelti rašytojams didelį rūpestį. Yuvalis Noah Harari

Apie tempą, kuriuo DI buvo aktualizuotas, užsimena ir istorikas, filosofas, bestselerių autorius Yuvalis Noah Harari naujausioje savo knygoje „Nexus“. Y. N. Harari atkreipia dėmesį į asmeninę patirtį, kai jo paties vieši ir privatūs pokalbiai apie DI dar 2016-aisiais atrodė kaip betiksliai filosofiniai samprotavimai apie tolimą ir gal net ne visai įmanomą ateitį, o 2024-aisiais ši tematika jau buvo įgavusi skubiosios pagalbos skyriaus intensyvumą.  

Naujausios mokslinės analizės rodo, kad žmonės ir DI istorijas pasakoja ir perpasakoja nevienodai. Indianos universiteto JAV profesorius Fritzas Breithauptas šiemet pasirodžiusioje mokslinėje ataskaitoje teigia, kad DI intelektas, atpasakodamas istorijas, yra daug tikslesnis, jis geba pateikti originalių istorijų santraukas, o su kiekvienu atpasakojimo ratu istorija išlieka ypač artima originalui. O žmonės, atpasakodami istorijas, kiekvienoje iteracijoje įveda 55–60 proc. naujų žodžių, jų junginių ar konceptų. Visgi tiek žmonės, tiek DI, perpasakodami istorijas, sugeba išlaikyti jų nuotaiką. DI atveju tai nestebina – pasakodamas tą pačią istoriją tais pačiais žodžiais ją išlaikai maksimaliai artimą originalui visais pjūviais. Tačiau žmonių atkartojamos istorijos yra gyvos: kinta žodžiai, kuriais jos pasakojamos, tačiau nuotaika išlieka ta pati.

Kūrybiškumas, ne tik pasakoti ar atpasakoti istorijas, bet ir kurti naujas logines grandines ar spręsti galvosūkius, yra viena tų sričių, kuriose gerai atsiskleidžia žmogaus mąstysena ir jos skirtumai nuo dirbtinio intelekto. BBC technologijų reporteris Thomas Germainas publikavo tekstą „When robots can’t riddle: What puzzles reveal about the depths of our own minds“ (angl. „Kai robotai negali įminti mįslės: ką galvosūkiai parodo apie mūsų protą“). Jame Th. Germainas kalbina Amsterdamo laisvojo  ir JAV esančio Carnegie–Mellono universitetų mokslininkus ir gilinasi, kuo skiriasi DI ir žmonių sudėtingų užduočių sprendimas ir kaip šis palyginimas indikuoja mūsų pačių proto paslaptis. Pokalbis su DI nagrinėjančiais mokslininkais atskleidžia, kad samprotavimas DI įrankiams yra labai sunki užduotis. DI dar ne visada geba įvertinti tokius konceptus kaip laiko tėkmė ir gali klysti net tokiose, regis, paprastose situacijose, kaip sprendžiant 1966 m. sugalvotą loginį galvosūkį, vadinamą Vasono atrankos užduotimi (angl. Wason selection task). 

DI nepasižymi ir kita žmonėms būdinga savybe – intuicija, arba tuo, ką Danielius Kahnemanas savo knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ įvardija kaip greito mąstymo sistema. Jai būdingas spontaniškas, emocijomis ir nuojauta paremtas mąstymas. Greito mąstymo sistemą galime kaltinti, pavyzdžiui, tuo, kad dauguma žmonių iš pirmo karto nesusitvarko su lazdos ir kamuoliuko problema. Ši iš pažiūros lengva mįslė skamba taip: lazda ir kamuoliukas drauge kainuoja 1 eurą ir 10 centų. Lazda kainuoja euru daugiau nei kamuoliukas. Kiek kainuoja kamuoliukas? Daugelio žmonių pirmoji reakcija – kad kamuoliukas kainuoja 10 centų – yra neteisinga. Teisingas atsakymas į šį uždavinį yra toks: kamuoliukas kainuoja 5 centus, o lazda – euru daugiau – 1,05 euro, iš viso 1,10 euro. Šis kognityvinės refleksijos testo (angl. Cognitive Reflection Test, CRT), kurį 2005 m. pirmą kartą aprašė psichologas Shaneʼas Frederickas, klausimas gerai iliustruoja žmonių greitojo mąstymo ydingumą, tačiau rodo ir skirtis, kurios egzistuoja tarp dirbtinio ir žmogiškojo intelekto.  

Grįžtant prie šio teksto pradinės minties, matyti, kad kuo giliau lendame į žmogiškojo ir dirbtinio intelekto lyginimą, tuo labiau aiškėja, kad nors DI algoritmas mokosi protauti ir rašyti kaip žmogus iš žmonių jau parašytų tekstų, reikšmingos skirtys tikrai egzistuoja. Tai kuria ne tik naujų problemų, bet ir naujų galimybių. Mano jau minėtas Th. Germainas dar vasarą gilinosi į naujas darbo pozicijas, kurios atsirado į rinką žengus DI. Tekste „AI took their jobs. Now they get paid to make it sound human“ (angl. „DI atėmė jų darbo vietas. Dabar jiems mokama už tai, kad jis atrodytų kaip žmogus“) aptariamas, pavyzdžiui, DI redaktorių vaidmens svarbos augimas, o DI redaktoriais dirbančiųjų patirtis atspindi ir platesnio masto pokyčius tiek darbo rinkoje, tiek ir visuomenėje apskritai.  

Daugelyje pramonės šakų DI naudojamas darbams, kurie anksčiau buvo išimtinai žmogaus sritis, atlikti. Dažnai technologija kainuoja pigiau nei žmogus, tačiau anksti į DI traukinį įšokę (angliškai geriau žinomi inovacijų early adopters terminu) greitai supranta, kad DI paremti įrankiai ne visada gali atlikti tą patį darbą, kokį iki šiol atliko žmogus, taip pat kokybiškai. Dabar tokių žmonių kaip DI tekstų redaktoriai prašoma bendradarbiauti su tais pačiais robotais, kurie bando pasiglemžti jų darbus, kad algoritmai įgytų šiek tiek žmogiškumo. Formuojasi ištisi darbuotojų skyriai, dėl kurių DI rezultatai gali atrodyti geresni, nei yra iš tikrųjų. 

Šiandien aktualus klausimas – ne tik tai, kaip rasti tinkamą santykį su DI ir juo grįstais įrankiais kiekvienam savo profesiniame ar asmeniniame gyvenime, bet ir tai, kaip sprendimų priėmėjams subalansuoti ir įgalinti DI naudojimą tinkamiausiu mūsų visuomenei būdu.  

Turėsime rasti atsakymus į klausimus ne tik kaip reguliuosime DI, bet ir, pavyzdžiui, tai, koks bus mūsų santykis su didžiuliu DI poreikiu koncentruotam ir pastoviam elektros energijos kiekiui. Ar tai bus proga išplėsti naujos kartos švarios energijos technologijų mastą ar leisime augimą kontroliuoti kitiems pasaulio regionams. „MIT Technology Review“ neseniai pranešė, kad „OpenAI“ generalinis direktorius Samas Altmanas JAV Baltiesiems rūmams pristatė poreikį sukurti DI duomenų centrus, kuriems reikėtų 5 gigavatų pajėgumų, – tiek, kad užtektų 3 mln. gyvenamųjų namų. O DI duomenų centrams reikia pastovios ir patikimos energijos 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę; jie veikia 99,999 proc. laiko ištisus metus.  

Sparčiai augantis DI sudaro sąlygas dideliam proveržiui tokiose srityse kaip energetika. Tačiau daugelis tarptautinių organizacijų, tokių kaip Pasaulio ekonomikos forumas (PEF), mato ir rizikų, kurių DI gali sukelti visuomenėms. PEF ekspertai sutinka, kad DI šiandien dar neturi vienos garantuotos ateities. Tai, kaip visuomenė prisitaikys prie šios technologijos, priklausys nuo to, kokius sprendimus priims tie patys žmonės, tyrinėdami, kurdami, diegdami ir naudodami DI technologines galimybes. 

Politikos formuotojai, pasitelkdami veiksmingą valdymą, gali padėti užtikrinti, kad DI sudarytų palankesnes sąlygas ekonominėms galimybėms ir teisingam naudos paskirstymui, apsaugotų žmogaus teises, skatintų lygybę ir tvarumo praktikas. Tačiau ar taip nutiks, matyt, parodys tik laikas. Šiandien galime padaryti tiek, kiek priklauso asmeniškai nuo kiekvieno iš mūsų, – įvertinti, ar tikrai geriausias sprendimas – perleisti sprendimą į DI rankas. Ir nors galvoti savo galva šiandien nemadinga, o galimybių pasinaudoti dirbtinėmis smegenimis gausa gundo, kartais pravartu pamankštinti kūrybiškumo raumenį, esantį mūsų galvose. 

Autorė yra Lietuvos inovacijų centro komunikacijos vadovė.