M. Gladwellas, pavargęs pranašas

Ketvirtį amžiaus M. Gladwello vardas ir reputacija garantavo pažįstamą kokybę. Penkios iš septynių jo anksčiau parašytų knygų tapo dienraščio „The New York Times“ bestseleriais, pirmoji – dar 2000-aisiais išleista knyga „Virsmo taškas“ – perkamiausių knygų reitinge išsilaikė net aštuonerius metus. Vien anglų kalba buvo parduota 1,7 mln. jos egzempliorių.  

Prieš ketvirtį amžiaus „Virsmo taško“ idėjos sutapo su simboliniu tūkstantmečio sąmonės lūžiu. Pasakodamas apie paprastus, plika akimi nepastebimus visuomenės pokyčius, ūmai išplintančius tarsi epidemija ir tampančius naująja socialine norma, M. Gladwellas pataikė į laikmečio dvasią.   

Kitaip nei pasaulio pabaigą pranašavę autoriai, M. Gladwellas aiškino, kad visuomeninių pokyčių tornado akyje vyrauja ramybė ir darna, o uolios visuomenininkų pastangos atlyginamos: jei nepasiturinčiųjų bendruomenėje nori paskleisti informaciją apie krūties vėžio prevencijos programas, mobilizuok moterų kirpėjas ir žinia iš lūpų į lūpas keliaus savaime. Svarbu netingėti mąstyti kitoniškai, nes charizmatiškų lyderių skleidžiamos žinios plinta kaip virusai ir sukelia pokyčių „epidemijas“.   

Tarsi provincijos bažnytėlės pastorius, M. Gladwellas skleidė įgalinančias gėrio tiesas, ragindamas tikėti, kad silpnieji sumanumu nugali milžinus („Dovydas ir Galijotas“, 2013), intuityvus mąstymas pranoksta akademinį („Mirksnis“, 2005), o ambicija, intelektas ir 10 tūkst. valandų uolaus darbo lemia sėkmę („Išskirtys“, 2008). Žmogus yra visuomeninė būtybė, jo egzistavimas paremtas bendradarbiavimu, todėl jis linkęs pasitikėti kitais žmonėmis. („Bendravimas su nepažįstamaisiais“, 2019).      

M. Gladwello pasakojimai persikėlė į komunikacijos vadovėlius, jo sugalvoti terminai, tokie kaip „virusinė sklaida“, tapo bendrinės kalbos žodžiais. Susikūrė ištisos sekėjų mokyklos, kurios sudėtingus reiškinius aiškino gladveliškais paradoksais.     

Idėją apie socialines epidemijas autorius pasiskolino iš bibliotekoje surasto „Amerikos sociologų žurnalo“ straipsnio, kuriame Čikagos Ilinojaus universiteto filosofijos profesorius Jonathanas Craneʼas pasiūlė visuomenės užribyje, „getuose“, gyvenančių paauglių mokymosi problemas susieti su jų kasdienio gyvenimo ir buities kokybe.  

Analitinį modelį profesorius J. Craneʼas parėmė kitų mokslininkų surinkta statistika ir matematiniais skaičiavimais, o socialines uždarų bendruomenių problemas apibūdino kaip „užkrečiamas“ ir plintančias „nematomu“ būdu – per bendraamžių elgesį ir įtaką, kuris šiandien įprastai vadinamas tinklaveika. Su tokiomis socialinėmis grupėmis nesusiję asmenys „ligos“ nepastebi tol, kol reiškinys netampa masinis ir nevirsta „epidemija“.  

Autorius rėmėsi 1971 m. ir 1983 m. sociologijos matematikų darbais bei Stanfordo universiteto sociologijos profesoriaus Marko Granovetterio kolektyvinio elgesio teorija. Joje ir buvo aprašyta kritinės statistinės masės riba – „virsmo taškas“. („Epidemic Theory of Ghetto Life (...)“, Jonathan Crane, 1991 m., žr. www.researchgate.net)    

Lengva kasdienių istorijų pasakotojo plunksna perrašęs akademikų pasaulyje seniai žinomas tiesas, M. Gladwellas jas pavertė supaprastintu metakūriniu, populiariąja kultūra, galingomis milijonų skaitytojų įsimintomis metaforomis. Mokslo teorijas apvertęs aukštyn kojomis, jis pasakojo apie teigiamus visuomenės poslinkius, kurie dauginasi tarsi virusai ir plinta nematomų pozityvių epidemijų būdu. Taip gimė pirmoji optimizmo pranašo evangelija – „Virsmo taškas“.   

Nuo to laiko autorius parašė dar šešias knygas, kurių bendras tiražas vien anglų kalba viršijo 10 milijonų. 2005 m. žurnalas „Time“ įtraukė M. Gladwellą į pasaulio įtakingiausių žmonių šimtuką: autorius skatino kritinį mąstymą, ragino kurti gėrį, rašė lengvu, užburiančiu stiliumi ir buvo kuklus. Savo mėgstamų sportbačių neatsisakė ir dabar, uždirbęs 30 mln. JAV dolerių.   

2018 m. kartu su partneriu Jacobu Weisbergu Niujorke įkūrė garso įrašų studiją „Pushkin Industries“, turinčią padalinius Londone, Los Andžele ir San Fransiske. Stiprios redakcinės kolegijos prižiūrima, aukščiausiais etikos standartais besivadovaujanti bendrovė gamina ir platina garso knygas (kol kas parduota 500 tūkst. egzempliorių). 

Pats M. Gladwellas kuria autorinę ir kokybišką, gal kiek teatrališką garso tinklalaidę „Istorijos peržiūra“, kurioje pasakoja apie istorikų neišnarstytus reiškinius, pavyzdžiui, 1936 m. Berlyne surengtos nacių olimpiados užkulisius. Tinklalaidžių turinys vėliau sugula į knygas („Bombarduotojų mafija“, 2021 m., apie Tokijo bombardavimą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje).     

Nepaisant lengvai atpažįstamo rusų poeto Aleksandro Puškino profilio, kurio ševeliūra puikuojasi nespalvotame „Pushkin Industries“ įmonės logotipe ir primena paties M. Gladwello garbanas, įmonė netapo nei ypač pelninga, nei labai garsi. Motyvaciniais pranešimais viešuose renginiuose, kur M. Gladwellui mokama 40 tūkst. JAV dolerių už pasirodymą, autorius uždirba lengviau.   

Reklamuodamas savo būsimą knygą M. Gladwellas neslėpė, kad „Virsmo taško kerštas“ bus proginis leidinys, kuriame po 25 metų jis grįš prie anksčiau nagrinėtų temų. 

„Knygoje yra devyni skirsniai. Jei su trimis sutiksite, kiti trys jus nustebins, o likusius tris skirsnius skaitydami norėsite trenkti knygą į sieną, ji gera“, – pokalbyje su bičiuliu tinklalaidininku Chrisu Cuomo aiškino autorius.    

Skaitytojus pasiekė ir mažiau palanki tinklaraščio „The Ink“ nuomonė: „Virsmo taško kerštas“ tėra žanrų plakinys: savigalbos knyga, kurioje nerasite praktinių patarimų, o pasakojime – literatūros, tai negrožinė proza be svarbių gyvenimo tiesų, pramoga be malonumo, trileris be atomazgos, verslo knyga be įžvalgų, kuriomis būtų įmanoma pasiremti.“    

Viena kritiška nuomonė – dar ne nuosprendis. Bent taip dingojosi M. Gladwello gerbėjams, pažįstantiems paprastą bei sklandų autoriaus pasakojimų stilių ir  nepagrįstai įsivaizdavusiems, kad iš laiko perspektyvos guru aptars ir virusinius XXI a. reiškinius: Volstrito apgultį, juodąjį internetą, Marko Zuckerbergo „Metą“, Kapitolijaus šturmą ar bent „QAnon“ kultą.  

Deja, „Virsmo taško kerštas“ pasirodė esanti paprasčiausias ankstesnių pasakojimų tęsinys, savotiškas antras senosios knygos tomas. Lengvu pasakojimu čiuoždamas visuomeninių reiškinių paviršiumi ir klonuodamas savo paties mintis, M. Gladwellas vėl papasakojo pluoštą paradoksalių XX a. istorijų.    

Vienoje jų autorius priminė, kad pirmasis Holokausto muziejus JAV buvo įkurtas labai vėlai – tik 1961 m., nes ankstesnes panašias iniciatyvas (1946, 1947, 1948 m.) blokuodavo žydiškos organizacijos.  

Pagaliau iniciatyvos ėmėsi buvę koncentracijos stovyklų kaliniai (tarp jų minima ir Maša iš Lietuvos). Nebenorėdami namuose laikyti uniformų, asmens kortelių ir kitų konclagerių reliktų, jie ieškojo patalpos tiems daiktams sudėti. Los Andželo Žydų federacija skyrė vietą ir pavadino ją Kankinių memorialu. Antras toks muziejus Ilinojaus valstijoje atsirado 1984 m., dabar jų JAV yra aštuoniolika – virsmo taškas.   

Dienraštis „The Wahington Post“ paskelbė triuškinamą knygos recenziją, visą M. Gladwello kūrybą pavadindamas „skystomis sociologinėmis teorijomis, nesusijusiomis su sociologijos mokslo disciplina“.  

Negailestingų nuomonių radosi vis daugiau – britų „The Guardian“ leidinį sulygino su neverpta vilna: „Ta pati nykoka teorija.“  

Tad koks vis dėlto moralas? Įjungti kritinį mąstymą, kaip kadaise ragino M. Gladwellas, ir šitą knygą sviesti į kampą. Kol autorius rašys kitą, vengti garsenybių „sugrįžimų“, atsimenant, kad viešojo diskurso pranašai – tik žmonės. Jie pavargsta ir išsikvepia.