E. Parulskis. Mirties diena

Žmonių buvo nemažai, net pastovėjau eilėje pasveikinti. Su dovanomis tradicijų nelaužiau – įteikiau butelį degtinės (parinkau brangiausią) ir „Marlboro“ bloką. Jubiliatas viską padėjo ant stalo, kur rikiavosi kiti degtinės buteliai pramaišiui su brendžiu, viskiu, kalvadosu. Buvo butelis rakijos, kažkas aiškiai pašykštėjo ir padovanojo suvenyrą iš Turkijos ar kur ją ten gamina. Tarp rūkalų šalia įprasto „Marlboro“ gulėjo pakeliai pypkinio ir suktinių tabako ir kelios dėžutės cigarų. Stalo viduryje stovėjo paremtas ir įrėmintas poliklinikos sertifikatas, suteikiantis dešimties metų gyvenimo nesitaupant garantiją. Pats irgi tokį patį turiu, bet gavau jį šiek tiek anksčiau. 

Pasisukinėjau, pasilabinau, šen bei ten šnektelėjau ir užstrigau prie užkandžių staliuko su labai simpatiškais sumuštiniais – kažkuo patepti krekeriai, o ant viršaus dosniai uždėta lašišinių ikrų. Buvom trise, neskubėdami, bet ir nežiopsodami valgėm, ramiai aptardami akiratin patekusius pažįstamus. 

– O, rašytojas eina, – pranešė vienas. 

Gana greitai paaiškėjo, kad rašytojas eina prie mūsų, ir po akimirkos mes su neslepiamu priekaištu žiūrėjom, kaip rašytojo burnoje žaibiškai dingo du sumuštiniai. Baigęs kramtyti stalo naujokas neprašomas pranešė:

– Šiandien atidaviau „Košmarui“ apsakymą. 

Nišinį, siaubo, fantastikos ir detektyvinius apsakymus spausdinantį žurnalą „Košmaras“ žinojom, nes jam po vieną kitą tekstą buvome nusiuntę visi – jubiliejuje dalyvavo daug vienaip ar kitaip rašančių. Publikavimosi žurnale slenkstis nebuvo labai aukštas, todėl ikrų valgytojai į rašytojo pranešimą sureagavo vangiai. Iš tikrųjų – niekaip nesureagavo.

– Apie alternatyvią realybę, – nepasidavė rašytojas.

Alternatyvių realybių siužetai aktualumą prarado jau prieš kelerius metus, todėl ir ši naujiena dėmesio nesulaukė.

– Pas juos alternatyvioje realybėje irgi švenčia jubiliejų. Lygiai kaip dabar čia. Ir ten taip pat ateina žinomas rašytojas...

Išgirdę „žinomas“ susižvalgėme, bet mandagiai nekomentavom. Aptarsim, kai rašytojas pasišalins nuo jau kaip ir mūsų staliuko. Bet rašytojas šalintis nesiruošė:

– ...ir pasako savo draugams, kad parašė apsakymą apie alternatyvią realybę. Ir tada vienas toks kaip tu... 

Rašytojas bedė į mane pirštu. 

– Kodėl būtent aš? – paklausiau.

– Aha! – netikėtai nudžiugo rašytojas. – Mano tekste, na, tame tekste, kai anos realybės rašytojas taip pasako, jo draugas lygiai taip pat sureaguoja: „Kodėl aš?“ Tuoj parodysiu.

Rašytojas išsitraukė telefoną, murmėdamas „išsiųsti laiškai, išsiųsti laiškai“ pabaksnojo ekraną ir parodė savo apsakymo fragmentą, kuriame perskaičiau „O kodėl būtent aš? – nustebo draugas.“

Na, aš nebuvau nustebęs, labiau įsižeidęs, nes frazė „toks kaip tu“ skambėjo kažkaip nemaloniai, bet dabar gilintis nenorėjau. O rašytojas savo pasiekė – mūsų staliukas jo pasakojimu susidomėjo.

– Žodžiu, jie anoje realybėje, kaip ir mes dabar, sveikina jubiliatą, bet sveikina jį su gimimo diena!

– Ta prasme? – paklausė staliukas.

– Ta prasme, kad anoje realybėje žmonės švenčia ne mirties, o gimimo dieną!

– Ir kodėl gi jie taip daro? 

Rašytojas įsimetė į burną dar vieną sumuštinį – iš vos keturių likusių.

– Todėl, kad jie nežino, kada mirs. 

– Ai, tai čia filosofinė fantastika, – nusivylė vienas iš mūsiškių.

Šiomis dienomis socialiniuose tinkluose vėl pradėjo plisti dar viena sąmokslo teorija, skelbianti, kad turčiams jau tikrai tikrai išrasta tabletė, leidžianti pratęsti gyvenimą po šešiasdešimties metų. Jų, tų teorijų, pasirodo nuolat, nuo Egipto... ką ten Egipto, nuo ikiistorinių laikų, nors visi žino – ląstelių struktūros pakeisti neįmanoma. Bet, kaip visuomet, diskusijų, taip pat ir filosofinių, naujasis gandas sukėlė. Net šiandieniame mirtadienyje yra keli, kalbėję apie tai per televiziją.

– Ne, ne filosofinė! Visiškai paprasta, praktinė, paradoksali fantastika, – susijaudino rašytojas. – Žiūrėkit. Alternatyvioje realybėje žmonės gali... Akcentuoju – gali! Gali gyventi ilgiau nei šešiasdešimt metų. Bet, kaip ir sakiau, jie nežino, kada mirs! Gal keturiasdešimties, o gal aštuoniasdešimties ar net šimto dvidešimties metų sulaukę. Ir tai, kad jie to nežino, verčia bijoti mirties.

– Na jau, kažkaip sunku įsivaizduoti, – kažkas paprieštaravo. 

– Na, tai ką aš ir sakau. Sunku įsivaizduoti, nes fantastika! Žanras toks – sunkiai įsivaizduojamas, – gana piktai paaiškino rašytojas. – Tau, matai, sunku įsivaizduoti. Žodžiu, jie bijo mirties, o ką nors kalendorinio švęsti reikia, todėl švenčia ne mirties dieną, kurios, primenu, jie ir negali švęsti, nes jos nežino, o gimimo dieną!

– O kaip jie trumpina pavadinimą?

– Kokį pavadinimą?

– Na, tos savo šventės, gimimo dienos. Mes mirties dieną trumpinam į „miršę“. O jie?

– Jie? Nežinau, gal į „gimšę“?

– Kažkaip kvailai skamba. 

– Aš rašiau ne apie tai. Nors ne, tu teisus, pažaidžiau tokių lingvistinių žaidimų konstruodamas alternatyvų pasaulį. Pavyzdžiui. Kadangi jie gyvena ilgiau nei šešiasdešimt metų, jų visuomenėje atsiranda gana daug silpnų žmonių. Aš pagal save sprendžiu. Va man iki mirties liko dveji metai, aš, kaip visi, per dešimtmetį gavau poliklinikos finalinio veiksnumo kokybės sertifikatą, galėčiau ir gerti, ir rūkyti, ir viską, bet jau kažkaip netraukia. Ir miegu blogai. Širdis irgi. Kelio sąnarys. O jeigu tokios būsenos sulaukčiau, tarkim, septyniasdešimties? Būtų visai blogai. Žodžiu, man reikėjo tokiems rasti pavadinimą, ir aš jį radau! Paėmiau žodį „dėvėtas“ ir pagal tą pačią formą kaip „jaunystė“ gavau terminą „dėvėtystė“. Nieko, a? 

– Nieko. Bet tariasi sunkiai, – saikingai pagyriau rašytoją. – Gal geriau imk kitą žodį, iš antikvariato srities. Seni daiktai. Senas daiktas. Senystė. 

– Senystė, senystė. Aha, skamba gerai, – pritarė pasiūlymui rašytojas ir tęsė savo atpasakojimą. – Na ir tas rašytojas ateina, kaip ir pas mus, į jubiliejų, bet ten švenčia ne dešimties metų mirtadienį, o penkiasdešimties metų gimtadienį! 

Mes mintyse įsitempėm, panaudojom nedidelius aritmetinius įgūdžius ir sutikom – viskas suskaičiuota teisingai. 

– Rašytojas prieina prie draugų ir sako, kad parašė apsakymą apie alternatyvią realybę, kurioje žmonės gyvena lygiai šešiasdešimt metų. Visi labai nustemba, o rašytojas pasakoja, kaip ten viskas vyksta. Šioje vietoje negalėjau visiškai tiksliai atkartoti mūsų realybės, nes jis jos juk nežino. Todėl įdėjau tokių juokingų netikslumų. Pavyzdžiui, anot jo, mes, artėjant giminaičio ar draugo šešiasdešimtmečiui, susirenkam pas jį, švenčiam – viskas, kaip ir tikrovėje, bet, likus penkiolikai sekundžių iki mirties, visi svečiai kartu su jubiliatu garsiai skaičiuoja likusias sekundes iki mirties. Na, tipo: „Keturi! Trys! Du! Vienas! Nulis! Valiooo!“ Jubiliatas „valio“ jau nebešaukia, aišku. Tik svečiai. 

Mes nusijuokėm. 

– O ką, geras daiktas. Gal reikės panaudoti? – kažkas pasiūlė. 

– O kaip apsakymas baigiasi? – paklausiau. 

– Pabaiga atvira, – atsakė rašytojas. – Visi išsiskirsto. Vienas... 

Rašytojas pažiūrėjo į mane. 

– O vienas svečias eina namo, truputį girtas. Jam kaip tik šešiasdešimt metų jau suėjo. Jis eina ir galvoja, kad toje mūsų realybėje jis jau niekur nebeitų.  

Rašytojas turbūt kaip prizą suvalgė paskutinį sumuštinį ir persirikiavo į eilę prie karštųjų patiekalų. 

– Aš manau, kad jis jokio apsakymo dar neišsiuntė, o  tik pradėjo rašyti ir su tuo gimimo dienos siužetu pasitreniravo su mumis. Vampyras. Klausyk, o tau juk jau greitai paskutinė miršė? – paklausė manęs stalo bičiulis. 

Išsitraukiau telefoną ir atidariau programėlę: 

– Jo, už dviejų dienų, aštuonių valandų ir ten minutės. 

– Už dviejų dienų... Tai čia kas išeina – ketvirtadienio naktis? 

– Ne, penktadienis, devyniolikta valanda su minutėmis. 

– O, pasisekė. Kaip tik po darbo. Visi ramiai suvažiuos. 

– Jo, tikrai neblogai. Bet šiek tiek neramu dėl kamščių, – atsakiau ir skubiai pasišalinau, nes įtariau, kad jis tikisi kvietimo.