E. Parulskis. Mirties diena

Kvietimas šiek tiek nustebino – juk į dešimties metų jubiliejus dažniausiai ateina vaikai, giminės ir kiti artimieji, ar ne? Bet draugo šventė – šventa, nupirkau dovanų ir lygiai septintą buvau vietoje.

Žmonių buvo nemažai, net pastovėjau eilėje pasveikinti. Su dovanomis tradicijų nelaužiau – įteikiau butelį degtinės (parinkau brangiausią) ir „Marlboro“ bloką. Jubiliatas viską padėjo ant stalo, kur rikiavosi kiti degtinės buteliai pramaišiui su brendžiu, viskiu, kalvadosu. Buvo butelis rakijos, kažkas aiškiai pašykštėjo ir padovanojo suvenyrą iš Turkijos ar kur ją ten gamina. Tarp rūkalų šalia įprasto „Marlboro“ gulėjo pakeliai pypkinio ir suktinių tabako ir kelios dėžutės cigarų. Stalo viduryje stovėjo paremtas ir įrėmintas poliklinikos sertifikatas, suteikiantis dešimties metų gyvenimo nesitaupant garantiją. Pats irgi tokį patį turiu, bet gavau jį šiek tiek anksčiau.

Pasisukinėjau, pasilabinau, šen bei ten šnektelėjau ir užstrigau prie užkandžių staliuko su labai simpatiškais sumuštiniais – kažkuo patepti krekeriai, o ant viršaus dosniai uždėta lašišinių ikrų. Buvom trise, neskubėdami, bet ir nežiopsodami valgėm, ramiai aptardami akiratin patekusius pažįstamus.