Mes karo lauke

Publikuota: 2015-11-24
„Chine Nouvelle“ / SIPA / „Scanpix“ nuotr.
„Chine Nouvelle“ / SIPA / „Scanpix“ nuotr.
Paryžiaus politinių mokslų instituto (Sciences Po) profesorius

Paryžiečiai po sausio mėnesį įvykdytų teroro išpuolių prieš satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“ ir košerinio maisto parduotuvę nesiliovė galvoti, kad netoliese jų nuolat tyko barbarai, pasiruošę ir vėl smogti. Tačiau viena yra tikėtis menamo pavojaus ir visai kas kita patirti visą jo nuožmumą. Ir štai penktadienio vakarą realybė smogė su kaupu. Mes atsidūrėme karo lauke. Būtų klaidinga (ir pavojinga) to nepripažinti. O kad nugalėtume, prireiks blaivaus proto, vienybės ir tvirtybės.

Dabar labiausiai reikia aiškios analizės. Mažai ką žinome apie priešą, išskyrus tik tai, kad jį užvaldžiusi didžiulė neapykanta, o žiaurumas beribis. Kad suprastume jo strategijos esmę, turime pripažinti, kad tai yra savaip protingas ir savo logika nuosekliai besivadovaujantis priešininkas. Pernelyg ilgai jį niekinome ir nuvertindavome. Taigi privalome į viską pažvelgti kitaip.

Per praėjusias kelias savaites „Islamo valstybės“ teroro strategija pasėjo mirtį Ankaros, Beiruto, Paryžiaus gatvėse, o tai pat mirtimi paženklino dangų virš Sinajaus. Aukų tapatybė – kurdai, rusai, libaniečiai, prancūzai – nepalieka abejonių dėl teroristų siunčiamos žinios: „Jūs puolate mus, mes žudome jus.“

Atakoms pasirinktas metas byloja ne mažiau nei aukų tapatybė. Kuo daugiau „Islamo valstybė“ patiria pralaimėjimų ant žemės, praranda teritorijų Sirijoje ir Irake kontrolę, tuo labiau ji linkusi perkelti smurtą į savo priešininkų teritoriją ir taip pamėginti atgrasyti nuo tolesnio karinio kišimosi. Pavyzdžiui, sinchronizuotos „Islamo valstybės“ atakos Paryžiuje sutapo su jų Sindžaro miesto Irake praradimu.

Nėra abejonių, kad teroristų kuopelės, kurios įvykdė išpuolius Paryžiuje, buvo įkurtos ne po pastarųjų „Islamo valstybės“ pralaimėjimų mūšiuose. Jos jau buvo suburtos daug anksčiau ir laukė nurodymo veikti (kaip galbūt laukia ir kitos). Tas rodo „Islamo valstybės“ taktinį lankstumą, ką jau kalbėti apie tai, kad jie turi žmonių, pasirengusių dėl jų nusižudyti.

Šį kartą Paryžiuje „Islamo valstybės“ taikiniais tapo ne satyrikai, ne policininkai ir ne žydai, o paprasti žmonės – dėl to jie ir liko neapsaugoti. Išpuolių rengėjai pasirinko „kiekybę“ vietoj „kokybės“ (atsiprašau už tokį grubų posakį). Buvo siekiama nužudyti kuo daugiau žmonių.

Šią strategiją lengva įgyvendinti, nes „Islamo valstybės“ kontroliuojamoje teritorijoje jie rado prieglobstį ir vietą teroristams rengti. Kalifatu pasiskelbusiai grupuotei šios teritorijos reiškia tą patį, ką „Al Qaedai“ dešimtajame dešimtmetyje reiškė Talibano kontroliuojamas Afganistanas.

Būtina susigrąžinti tų teritorijų kontrolę. Pagrindiniu tarptautinės bendruomenės prioritetu turi tapti siekis išstumti „Islamo valstybę“ iš jos „provincijų“ Libijoje, Sinajuje ir kitur.

Be analize pagrįsto aiškumo, dar reikia vienybės. Ypač tai pasakytina apie Prancūziją, kurios piliečiai, jei šalies valdantysis elitas tokiu lemiamu metu savo poelgiais ir toliau skaldys visuomenę, nuo jo nusigręš.

Vienybė būtina ir visoje Europoje. Mes vis girdime, kad Europa išgyvena tapatybės krizę, kad jai reikia naujų projektų. Galima sakyti, kad štai Europa jau tokį turi. Būti europiečiu reiškia kartu, nežiūrint to, kas mus skiria, pasipriešinti barbarizmo šmėklai, apginti savo vertybes, savo gyvenimo būdą.

Vienybės reikia ir visam Vakarų pasauliui. Prezidento Baracko Obamos pareiškimas po atakų Paryžiuje rodo, kad tai, kas jungia Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas, yra svarbiau, nei tai, kas mus skiria. Esame toje pačioje valtyje, susidūrėme su tuo pačiu priešu. Vienybės jausmas privalo neapsiriboti tik Europa bei Vakarų pasauliu, nes „Islamo valstybė“ ne mažiau nei Vakarams (dažnai net labiau) grasina tokioms šalims kaip Iranas, Rusija ir, be abejo, Turkija.

Žinoma, turime būti realistai. Tokiomis aplinkybėmis su šiomis šalimis sudaryta sąjunga neįveiks visų tų problemų, kurios mus ir juos skiria.

Taigi reikia ne tik aiškumo ir vienybės, bet ir, žinoma, tvirtumo – tiek tvarkantis su ISIS, tiek ginant savo vertybes, ypač ir toliau laikantis teisinės valstybės principų.

„Islamo valstybė“ bando mus įbauginti ir priversti reaguoti perdėtai. Jos galutinis tikslas yra išprovokuoti Vakarų ir musulmonų pasaulio konfliktą. Neturime pasiduoti jų ketinimams.

Dabar svarbiausia – viską išsiaiškinti. Po tokių išpuolių, kaip praėjusį penktadienį Paryžiuje įvykdytos kruvinos atakos, privalu kalbėti apie karą. Niekas nenori pakartoti JAV klaidų vadovaujant prezidentui George’ui W. Bushui, bet dangstytis tomis klaidomis tam, kad nereikėtų susidurti su išorės grėsmėmis, būtų ne mažesnė klaida. Europos atsakas turi būti tvirtas, tačiau nepažeidžiantis teisės normų. Mes, šiaip ar taip, jau esame įtraukti į politinį karą su „Islamo valstybe“, kuriame mūsų meilė gyvenimui privalo įveikti jų troškimą sėti mirtį.

Dominique’as Moisi yra Paryžiaus politinių mokslų instituto (Sciences Po) profesorius, Prancūzijos tarptautinių reikalų instituto (IFRI) vyresnysis patarėjas ir Londono karališkojo koledžo kviestinis profesorius.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m.

www.project-syndicate.org

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau