Štai kaip D. Trumpas gali pralaimėti prekybos karą

Yra gerų ir blogų žinių. Geroji – nemanau, kad išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas sukels pasaulinį prekybos karą. Blogoji – toks karas yra neišvengiamas, nepaisant to, kas sėdi Baltuosiuose Rūmuose.

To priežastis yra Kinija, kuri atsisako elgtis kaip atsakinga ekonominė supervalstybė. Deja, išrinktasis JAV prezidentas greičiausiai yra blogiausias asmuo, galintis vadovauti šalies politikai per neramumus, kurie mūsų laukia.

D. Trumpas nebus prekybos karo priežastimi, bet gali būti, kad dėl jo jį pralaimėsime.

Kinija yra didžiausia ekonominės sėkmės istorija. Kadaise ji buvo labai skurdi – dar daug žmonių šioje šalyje prisimena 1959–1961 m. užsitęsusį badmetį. Po 1978 m. prasidėjusių reformų šalies ekonomika pakilo iš pelenų. Tačiau net ir dabar Kinija yra tik vidutinių pajamų šalis, o BVP vienam gyventojui yra gerokai mažesnis nei JAV ar kurios nors Vakarų Europos šalies. Tačiau Kinija turi daug gyventojų, todėl, pagal šį parametrą jau dabar ji yra didžiausia pasaulio ekonomika.

Tiesa, naujausi duomenys rodo, kad Kinijos spartaus ekonomikos augimo era jau praeityje. Dešimtmečius šios šalies ūkį kėlė du dalykai: didėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir spartus produktyvumo augimas, kurį skatino „pasiskolintos“ technologijos. Tačiau maždaug prieš dešimtmetį darbingų kinų skaičius pasiekė aukščiausią tašką ir pradėjo kristi. Netgi įvertinus kai kuriuos įspūdingus pasiekimus, Kinijos technologinės pažangos tempas, kurį ekonomistai matuoja pagal bendrą gamybos veiksnių produktyvumo (BGVP) rodiklį, atrodo, sulėtėjo.

Tai nebūtinai virs katastrofa. Panašų demografinį ir technologinį nuosmukį dešimtajame dešimtmetyje išgyveno ir Japonija, kuri apskritai iš šio laikotarpio išlipo praktiškai sausa –išvengė masinio nedarbo ir socialinių neramumų.

Tačiau Kinija sukūrė ekonominę sistemą, skirtą būtent spartaus augimo erai. Ji slopina vartojimo išlaidas ir skatina labai dideles investicijas.

Ši sistema veikė tol, kol dėl spartaus ekonomikos augimo reikėjo vis daugiau gamyklų, biurų pastatų ir t. t. Tam, kad milžiniškos investicijos būtų produktyviai panaudotos. Tačiau jei ekonomika, auga, tarkime, 9% per metus, tikrai įmanoma produktyviai investuoti 40% šalies BVP, kai ekonomika, auga 3% – nebe.

Atsakymas į šią problemą atrodo akivaizdus. Kinijai būtina perskirstyti pajamas namų ūkiams ir perorientuoti ekonomiką nuo investicijų į vartojimą. Tačiau dėl kažkokių priežasčių Kinijos vyriausybė, atrodo, nenori judėti šia kryptimi. Ekonomikos skatinimo politika vis dažniau buvo nukreipta į gamybos pajėgumų didinimą, o ne į vartotojų įgalinimą naudotis tais pajėgumais.

Ką daryti, jei turite daug pajėgumų, bet vartotojai negali arba nenori pirkti to, ką gaminate? Mėginate eksportuoti problemą ir skatinate ekonomiką intensyvia prekyba.

Kinija, regis, yra linkusi žaisti su prekybos skaičiais, siekdama, kad jos prekybos disbalansas būtų mažesnis, negu yra iš tiesų. Tačiau Kinija eksportuoja beveik 1 trln. USD daugiau, nei importuoja, ir ši tendencija tik stiprėja.

Prekybos karas artėja

Taigi, prekybos karas neišvengiamas. Likęs pasaulis nesutiks pasyviai priimti tokio masto kinų gaminamos produkcijos. 2000-ųjų „Kinijos šokas“ mus pamokė, kad ir kokie būtų tikrieji laisvosios prekybos privalumai, toks didžiulis importo šuolis žalingas vietos darbininkams ir bendruomenėms. Be to, Kinija yra autokratinė valstybė, kuri nepritaria demokratinėms vertybėms. Leisti jai dominuoti strategiškai svarbiose pramonės šakose būtų pernelyg rizikinga.

Štai kodėl dabartinio JAV prezidento Joe Bideno administracija tyliai laikosi gana griežtos pozicijos Kinijos atžvilgiu, išlaikydama D. Trumpo pirmos kadencijos metu įvestus tarifus ir bandydama apriboti Pekino pažangą technologijų srityje. Štai kodėl Europos Sąjunga įvedė didelius tarifus Kinijoje pagamintoms elektrinėms transporto priemonėms. Tai greičiausiai ir yra prekybos konflikto pradžia.

Taigi prekybos karas artėja. Tam tikra prasme jis jau prasidėjo. Kaip šią istoriją papildys D. Trumpas? Neišmanymu, dėmesio stoka ir galimu kronizmu. Taip pat naivumu.

Nežinojimas: D. Trumpo atkaklus tvirtinimas, kad nauji tarifai niekaip nepalies vartotojų – net ir tuo metu, kai įmonės visoje Amerikoje planuoja kelti kainas, kai bus įvesti jo planuojami muitai, – aiškiai rodo, kad nei jis pats, nei kiti, kurių jis klauso, nesupranta, kaip veikia pasaulinė prekyba. Tai nėra gerai prekybos konflikto metu.

D. Trumpas, siūlydamas taikyti muitus visiems, o ne tik Kinijai, padidins daugelio Amerikos įmonių išlaidas ir supykdys JAV sąjungininkus, kurių paramos šiuo etapu labai reikės.

Kronizmas: Išrinktasis JAV prezidentas turi didelę veiksmų laisvę pasirinktoms bendrovėms taikyti muitų išimtis. Per pirmąją D. Trumpo kadenciją tokios išimtys neproporcingai dažnai buvo taikomos įmonėms, susijusioms su respublikonų politiniais ryšiais. Naivu manyti, kad tai nepasikartos, ir dar didesniu mastu.

Galiausiai, naivumas: Per pirmąją kadenciją D. Trumpas sutiko nebedidinti muitų kinams, po to kai tarp JAV ir Kinijos, jo žodžiais tariant, buvo pasirašytas „istorinis prekybos susitarimas“. Pagal jį Pekinas įsipareigojo nusipirkti amerikietiškų prekių už 200 mlrd. USD. Kiek iš tos sumos Kinija iš tikrųjų nupirko? Nė kiek.

Kaip minėjau, artėja rimtas prekybos konfliktas, nes Pekinas bando eksportuoti savo politikos nesėkmes svetur. O Amerika ką tik išsirinko bene blogiausią įmanomą vadovą šiam konfliktui suvaldyti.

Nuomonės autorius: Paulas Krugmanas, JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas ir „New York Times“ apžvalgininkas.

Šis straipsnis originaliai pirmą kartą pasirodė laikraštyje „The New York Times“ 2024 m. lapkričio 14 d. Išversta „Verslo žinių“ redakcijos.