3 iliuzijos, kurios klaidina darbuotojų ieškantį verslą

Pranašumu šalia reputacijos, know-how, patentų ir technologinio pasiruošimo. Tuo tarpu jei kalbate apie tai, kad jums tiesiog trūksta darbuotojų, jūsų verslas jau turi rimtų problemų – susiduria su operacine rizika, t. y. galite tiesiog sustoti, arba didinate broko ir klaidų kiekį, o tai, suprantama, augina kaštus.

Norintys laimėti vengia pasiduoti trims esminėms iliuzijoms.

Pinigai viską išspręs

Klaidinga mąstyti, kad pakanka padidinti atlyginimą arba suteikti kitų materialinių naudų, ir už durų nusidrieks eilė kandidatų.

Atlyginimas turi būti adekvatus, tai dar prieš pusę amžiaus įrodė Frederickas Herzbergas su savo dviejų faktorių teorija. Tačiau tik aklai didindama atlyginimą organizacija neišvengiamai atsidurs situacijoje, kai papildomas euras duos vis mažiau naudos – kuo daugiau žmonės uždirba, tuo reikšmingesni jiems tampa kiti, nematerialūs dalykai: darbo aplinka, kolektyvas, vadovavimo stilius ir t. t.

Anksčiau ar vėliau taip pat suveiks principas „kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Jeigu įmonė kalba tik apie pinigus, tada ir žmonės į darbą neįdės jokios širdies. Prirašyta kalnai analizių ir padaryta marios eksperimentų, parodančių, kad žmonės yra iš prigimties neracionalūs. Šiuolaikinė vadyba personalo srityje rekomenduoja pasinaudoti tuo, ką rinkodara pardavimuose atrado dar XX a. viduryje – prekės ženklo kūrimo metodologiją. Apie neracionalumo naudą teko rašyti jau anksčiau.

Ar jums reikia baudžiauninkų, kurie tik už duonos kąsnį ateina atidirbti lažo, ar kuriančių ir atsakingų darbuotojų su laisvųjų ūkininkų mąstysena? Jeigu jums reikia pastarųjų, negalima jiems kalbėti tik apie pinigus. Jiems reikia daugiau: istorijos, vertybių, misijos, pagarbos. Ir, svarbiausia, prasmės.

Nebėra juodųjų dėžių, yra tik skaidraus stiklo kubai

„Radikalaus skaidrumo amžiuje jūsų vidinė kultūra yra jūsų prekės ženklas“, – sako tendencijų kompanija Trendwatching.com ir siūlo metaforą: kompanijos iš juodųjų dėžių – uždarų organizacijų, apie kurių vidinį gyvenimą viešumoje praktiškai nieko nežinoma, tampa stiklo kubais, neturinčiais sienų ir negalinčiais nuslėpti to, kas vyksta viduje.

Žinoma, galima ignoruoti šią tendenciją ir apsimesti, kad to nėra, bet realybė neišvengiamai pasivys – žmonės jau įpratę dalytis informacija, o socialiniai tinklai padeda informacijai sklisti žaibiškai.

Gudrūs verslai nebando vengti naujų tendencijų, o elgiasi priešingai – įkinko pokyčius savo naudai.

Tegul visi žino, kaip pas mus gera dirbti. O jeigu kažko trūksta, reikia tai pakeisti ir papasakoti visiems apie pokyčius ir naujienas.

Jeigu kažkas iš kolektyvo skundžiasi, nereikia bandyti jo užčiaupti, bet susitvarkyti ir parodyti, jog įmonė ir vadovai girdi darbuotojus.

Socialiniai tinklai – džinas, kuris į butelį negrįš

Beje, apie socialinius tinklus – jie yra trečioji iliuzija, kurią simbolizuoja metafora

dramblys kambaryje: jis yra, jį visi mato, bet niekas apie jį nekalba.

Stebina, kiek daug verslo žmonių ignoruoja socialinių tinklų egzistavimą. Tai galima suprasti iš jų kalbos: „žinau apie juos, tačiau mes jų nenaudojame“, „tie feisbukai yra vaikų žaidimai – ne mūsų verslui“ ir t. t.

Lietuva nėra išskirtinė – čia žmonės taip pat aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, todėl verslui, norinčiam pasiekti potencialius darbuotojus, socialinė žiniasklaida yra puiki erdvė papasakoti apie save, sudominti.

Prieš keletą metų dar buvo galima kalbėti apie tai, kad socialiniai tinklai yra laikinas susižavėjimas, kažkoks komunikacijos ar žiniasklaidos verslo burbulas. Tačiau dabar jau galutinai aišku, kad „Facebook“, „LinkedIn“, „Instagram“ ir kiti socialiniai tinklai tapo visuomenės gyvenimo dalimi, todėl niekur nedings.

Jeigu šis džinas į butelį nebegrįš, laikas jį prisijaukint ir įkinkyti kuriant savo verslo, kaip patrauklaus darbdavio, įvaizdį.

Komentaro autorius – Kęstutis Gečas, „INK agency“ vyr. partneris.