R. Dargis. Belaukiant Godo… Ar vis dar lauksime? O gal pagaliau įgalinsime?

„Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu“, – klasikinė pjesės „Belaukiant Godo“ frazė, kuri nusako daugelio savijautą, kai kalbame apie būtinus pokyčius šioje valstybėje. XX a. viduryje parašytos pjesės pavadinimas tapo naujadaru, reiškiančių „laukti veltui“ arba „neįprastai ilgai“.

Tas pats „laukimo veltui“ jausmas apima, kai stebime mūsų visuomenės brandą. Kalbu šį kartą apie visas mūsų visuomenės grupes – mūsų lyderius ir politikus, mūsų verslą, mokslo bendruomenę ir t. t.

Pastarąjį penkmetį labai daug kalbame apie naujų lyderių kartą ir lyderystės transformaciją. Versle jau beveik dešimtmetį darbdaviai stengiasi pritraukti darbuotojų, turinčių drąsos siūlyti nestandartinius sprendimus, suvokiančių priežasties ir pasekmės mechanizmus, taip pat gebančių vertinti visumą ir perspektyvą. Įmonių savininkai jau seniai supranta tokių darbuotojų kuriamą pridėtinę vertę. Labai taikliai šiuos procesus yra įvardinęs verslininkas Lee Iacocca: „Aš samdau žmones, kurie yra protingesni už mane, ir pasitraukiu jiems iš kelio.“