JAV nacionaliniai parkai: ir meškai pamoti, ir sekvoją apkabinti

Norėjome pamatyti meškas. JAV Vakarų pakrantės nacionaliniai parkai garsėja gyvūnija. Priklausomai nuo vietovės, čia turėtų slampinėti tiek grizliai, tiek juodosios paniurėlės. O jau pasakų prieš išvažiuodami prisiklausėme. Regis, visi, kas tik lankėsi vakarinėje JAV dalyje ar rašė apie didžiuosius parkus, postringavo, kaip meškos su meškiukais letenomis mojavo.

Įspėjamieji ženklai mus lydėjo nuo Josemičio iki Jeloustono nacionalinių parkų: nepalikite maisto automobiliuose, specialiai nemaitinkite, gąsdinkite, purkškite purškalu – jeigu arti, jeigu per arti – apsimeskite negyvi. Labiausiai patiko patarimas priėjusiai meškai neleisti pasiimti maisto. Lyg kalbėtume apie kokį lapausį labradorą, priskretusį prie pietų stalo. Be to, aš jau turėčiau vaidinti negyvą, nežinau, kaip tai suderinti su galynėjimusi dėl kuprinėje šutusio sumuštinio.

Kelionės pradžioje dar tikėjome, kad meškos susiras mus ir leis jomis pasigrožėti. Tad juokais sukūrėme strategiją, kaip jas įbauginti: su drauge Ieva keltume jos sesę ant pečių, kad atrodytume didesni. Trys burnos, baubiančios dviem aukštais, turėtų atgrasyti smalsuolę nuo artimesnio kontakto. Jau vėliau apslopusiu entuziazmu spoksant į vieną iš įspėjamųjų skelbimų Ieva taikliai pasakė: „Vėl šitie pažadai... Iš jų atrodo, kad su meška ant to paties vienaračio važiuosi.“